Leonard Cohen koncertas

Kartais būna, kad ką nors gražaus pamačius, norisi užrašyti. Rodos, užrašius ar nufotografavus tą jausmą/vaizdą, pasidarysi laisvos vietos atmintyje (savo, ne kompiuterio) :) Jau antra savaitė nešiojuosi atmintyje Leonardo Coheno koncertą ir neprisiruošiu pasidėti čia, nes jausmas priešingas - galvoju parašysiu ir ...gal pasimirš? O nesinori.

Negaliu pasakyti, kad svajojau kada nors nueiti į L.Coheno koncertą. Tiesiog atrodė, kad tas žmogus jau kaip legenda, - nei čia atvažiuos, nei aš labai keliaujanti...:)

Na yra tokių, kas nežino L.Coheno vardo, bet kai išgirsta jo balsą, sako "aaaaa, žinau!". Vienu žodžiu, turėjau galimybę pamatyti rugsėjo mėnesį Grenoblyje Leonardą Coheną dainuojantį gyvai.

Grenoblio Sporto rūmai buvo pilnutėliai. Kažkokios ypatingos apsaugos ar rankinių kontrolės įeinant nebuvo. Fotkinti jį ir visaip kitaip scenuoti irgi nebuvo draudžiama. Tiesa, ten gal koncerto metu nelabai pasivaikščiosi kur nori, bet bent jau nesimatė jokių ypatingų sargybinių.

Koncertą pradėjo daina "Dance me to the end of love". L.Cohenas dainavo stovėdamas ir klūpėdamas, pakaitom - maždaug kas antrą dainą. Dainos pabaigoje nusiimdamas skryblę, žemai žemai nusilenkdamas plojančiai publikai, muzikantams. Rodos, visą laiką stovi( arba klūpo), užsimerkęs, jokių akrobatinių judesių, jokių bicepsų demonstravimo ar kokių marškinėlių drąskymo, o publika...šėlsta. Ir dar kur ! Prancūzijoje, kur angliškai kalbančių vienetai. Koncerto metu gal tris kartus pristatė visus savo muzikantus, prieš kiekvieną žemai žemai nusilenkdamas ir nusiimdamas skrybėlę. Tas nuolankumas kažkoks labai kilnus ir kartu, rodos, kad mes, klausytojai prieš jį lenkiamės, o ne jis...mums.

Prancūzams vis dėlto papataikavo.Šalia scenos koncerto vaizdą rodančiuose ekranuose bėgo ir prancūziški dainų subtitrai ir pertraukose tarp dainų...dviejų susipynusių širdžių, reikšmingai sudarančių šešis kampus, emblema.

Padainavus paskutinę dainą, publika tiek bisavo, kad koncertas buvo pratęstas dar...valandą.

Dauguma dainų buvo pažįstamos iki skausmo.
Sulaukiau ir savo mylimiausios dainos..." Famous blue raincoat".

Are you able to write clear, legible English?

"Rašyti gali kiekvienas" taip vadinas Laimos Vincės knyga.

Jeigu jau taip gali kiekvienas, tai kodėl www.gofreelance.com , siūlantis įvairius darbo namuose variantus, taip brangiai ($300 per day ) žada mokėti tiems, kas "can write articles and other materials to deadlines". Reikalavimas labai paprastas: "be able to write clear, legible English ". Ir dar papildo : "Good writers are always in demand".



Beveik detektyvas :) Čia man tokia mintis gimė, besiklausant per radiją A.Užkalnio reportažo apie Agatos Kristi 120-ąjį gimtadienį, apie jos populiarumą ir tai, kad tik V.Šekspyras už ją populiaresnis...

Bagdad cafe

Kai sako "senas geras kinas", tai kažkodėl pirmiausia pagalvoju apie dar juodai baltą. Bet senas kinas juk gali būti ir pernykštis, nekalbant jau apie 10, 20 metų ir t.t. senumo filmus. O kad filmas būtų tituluojamas "senu ir geru", tai gal, pažiūrėjus filmą, atmintis jį testuoja? Gal panašiai kaip raganas "testuodavo", tik šiuo atveju priešingai - jeigu išplaukia iš atminties, tai ir vadinamas senu geru kinu?

Man atmintis dažnai išplukdo filmą "Bagdad cafe".Vokiečių režisieriaus Percy Adlon'o 1987 metų filmas su nepamirštama Jevettos Steele atliekama daina "Calling you". 1989 filmas buvo nominuotas Oskarui už šią Bob Telson dainą. Sako, kad vėliau tą dainą labai pamėgo C.Dion. Filmuotas Mojavio dykumoje, realioje kavinėje, iki šiol stovinčioje legendinio Route 66 pakelėje. Tiesa, kai filmavo, kavinė vadinosi kitaip, bet vėliau ją pervardino ir iki šiol ten turistai labai mėgsta užsukti.

Kiekvieną kartą žiūrint vis atrandu naujų detalių, jau nekalbant apie pirmus įspūdžius pamačius tipišką bavarą, kaip jis "testuoja" amerikoniškąjį Lincolną. Gal net pats J.Clarksonas nusižiūrėjo iš P.Adlono sumanymo pasišaipyti iš automobilių:))

Paskutinį kartą žiūrint užkliuvo piešinys kavinėje ant sienos. Išdidintos aguonos, lyg būtų bandyta kopijuoti Georgia O.Keefe aguonas. Visai gali būti, kad taip ir yra, nes Georgia O'Keefe irgi gyveno Mojavio dykumoje.

Tik niekaip nesugalvoju ką norėjo pasakyti režisierius per bumerangą. Šitame filme, kaip reta kur, galima pasigrožėti bumerango "kelionėm". Kirba mintis, kad bumerangas ten ne šiaip sau skraido, bet kodėl???

Grožis ir amžius

Yahoo tinklapyje šiandien yra interviu su mitybos specialiste. Ji sako, kad į būtiniausių pirkinių sąrašą būtina įtraukti šiuos 7 svarbiausius grožio produktus:
raudonoji paprika, avokadai, krevetės, saldžiosios bulvės, lapiniai kopūstai visokie, laukinė lašiša ir kviečių gemalai




Dažnai sako, kad tai, kas sveika yra neskanu. Nebūtinai. Tarkim krevetės net labai skanu,na laukinės lašišos skonio ko gero nesužinosiu, bet man kartais kitoks klausimas iškyla - kokia prasmė dėl grožio stengtis?

Kad būdama 100 atrodyčiau kaip 80 - metė ?:))) Kažko nelabai vilioja tokia "paguoda", nors kai pasižiūri į tą šveicarę nuotraukose, tai gali būti, kad čia būtent toks atvejis:) Gal ir susiviliosiu:))

Marius Gabriel "The Original Sin"

Seniai skaičiau ką nors iš serijos "meilės romanas". Nežinojau tiksliai ar tikrai tai meilės romanas, bet skaisčiai raudonas viršelis lyg ir žadėjo, kad taip bus. Pradėjau ir nebepadėjau. Trys kartos, trys moterys, trys likimai.

Patiko viena citata, kuri labai tiktų apibūdinti tą knygą. Gražu, bet skauda.

"Among the fields, countless poppies had started to bloom, as though a million cats had caught a million birds and sprinkled a billion tiny spots of blood"
Marius Gabriel "The Original Sin".

Piktas Velnių muziejus

Negaliu pasigirti, kad labai daug žinau apie Kauno istorines įžymybes ir muziejus nelabai lankau. Neprisimenu ir, kad kas iš pažįstamų pasigirtų, kad buvo muziejuje. Na nebent kokią atvežtinę parodą ten aplankyt nueina, o dauguma tai juk važiuoja(m) toliau muziejų lankyt, savus gi bet kada galima aplankyt. Arba niekada:)

Turėjau svečią.Iš pasiūlyto "asortimento" panoro aplankyti Velnių muziejų. Na einam. Apsišviečiau ir aš tuo pačiu:)

Bilietas kainuoja 6 litus. Studentams, pensininkams ir kitokiems vaikams - 3 litai.
Velniai visi susodinti į stiklines spintas. Šiaip salėse prietema, matyt, labai saugomi tie velniai, nes pasaulyje tik vienas toks Velnių muziejus pas mus tesąs, sako...

Vienoje laiptų aikštelėje pamatėm du velnius, na tokius beveik gyvus, lyg iš Užgavėnių karnavalo. Svečiai panoro nusifotografuoti šalia. Vos išsitraukė telefoną ir nusireguliavo šypseną - atbėga muziejaus salių prižiūrėtoja ir kad šaukia kažką rusiškai žvilgsnį į mus įsmeigusi. Kol susigaudėm kas čia prie ko. Kodėl rusiškai, kur mes esam???? Na leidom jai išsakyti viską ką buvo pasiruošusi, tada klausiam gal galim jai kuo padėti? Pasirodo, norint fotografuoti tuoss velnius-lėles reikia fotografavimo bilietą kasoj nusipirkti. Tai ji ir klaususi ar mes tą bilietą turim...na o kad rusiškai pirmiausia, tai ji sako čia dažniausiai rusakalbiai be bilieto bando "apvaginėti" muziejų fotografuojant. Na sorry, mes nespėjom "apsivogti", o nedaug trūko, nes tokio skelbimo dėl bilieto fotografavimui nepastebėjom niekur:(

Atsiprašėm, parodėm kad dar nieko "nepavogėm" su jokiu aparatu, bet likusius velniukus apžiūrėjom jau su sugadinta nuotaika ir paskubom.

Kodėl muziejuje dirbančios moterys tokios piktos? Kodėl negalima su šypsena paklausti, paaiškinti? Gal net perkant bilietus kasoj galėjo pasiūlyti tą papildomą paslaugą ir kas žino, gal... Kodėl rusiškai, o ne lietuviškai pirmiausia kreipiasi? Kodėl kodėl kodėl ...

Nuotraukose - dviračių nuoma Kaune, Rotušės aikštėje ir "oranžiniai" dviračiai Paryžiuje. Ir dar viena serija kodėl kodėl kodėl...

Welcome to Lithuania, country of rain

TravelChanel pristato Lietuvą, paminėdami, o gal perspėdami, kad tai lietaus šalis ir turinti net 4 sostines - Vilnius, Kaunas, Trakai ir Kernavė.

Siurprizas iš Malyss

Gavau apdovanojimą:)



Labai didelis siurprizas man buvo, kai apie tai perskaičiau savo susirašinėjimo draugės Malyss Blog'e "Benches on my way...". Matydavau tokių Awards Blog'uose pasikabintų, bet man tai atrodė taip toli, kaip už 9 jūrų ir 9 kalnų:) Tarp lietuviškai rašančių blogerių neatsimenu ar mačiau pas ką, gal nėra tokios mados, o gal mano patirtis per maža...

Su Malyss susipažinom internete. Radom bendrų interesų, vienu kitu emailu pasikeičiam, kartkartėm popieriniais laiškais ar atvirlaiškiais. Kai ji kartais papasakoja, kiek visko spėja padaryti buityje ir kiek dar prirašo ir priskaito visko, tai mano gyvenimo tempas panašus į stovintį traukinį - tiek daug noriu visko "pavežti", kad dažniausiai lieku ten, kur pradėjau...svajoti:))

Skirdama tą Award, ji pridėjo ir tam tikras sąlygas. Viena iš jų - parašyti apie save 7 ypatybes. Na tas ypatybes galima parašyti ir vėliau, kai bus nuotaika, ar kai tų ypatybių atsiras.

Pati Malyss apie save papasakojo tiek:

- ji rytais geria karštą šokoladą, penktą valandą geria arbatą ir ... niekada kavos;

- metus gyveno Airijoje ir pamilo tą šalį;

- moka prancūzų, anglų, rusų, italų, lotynų, vokiečių kalbas, du metus studijavo kinų kalbą,metus mokėsi arabų, galų kalbų, be to dar savo miesto (Nica) tarmę moka ir po kelis sakinius aplankytų šalių kalbomis. Ji tiesiog dievina užsienio kalbas;

- be skaitymo nepraleidžia nė dienos, net svarbiau už maistą;

- mylimiausios gėlės bijūnai (jei teisingai supratau) (peonies);

- kur tik įmanoma vaikšto basa, nes nekenčia batų.

Ir dar aš pridėsiu nuo savęs(nes ji man apie tai rašė), kad pro savo langą ji mato Elton John namus:)

Thank, Malyss for your friendship:)

It's all about you. I translated your 7 things about yourself and added about your famous neighbour Elton John:)

Kaimas, vardu Vazgaikiemis

Jeigu padaryčiau kokią blitz apklausą - ar žinote kas yra Prienų rajone, Vazgaikiemio kaime? - gal koks 1:100 būtų rezultatas mano naudai arba labai panašiai.
O aš žinau. Ir net buvau ten.

Girdėjau per radiją dabar reklamuojant, kad Visuomenės harmonizavimo parkas kviečia šį ir ateinantį savaitgalį į Tarptautines konkūrinio jojimo pasaulio taurės etapo varžybas, vyksiančias Vazgaikiemio kaime.

Vazgaikiemis, kažkada buvo tik apleistas kaimas, Prienų rajone, o dabar ten jau 120 hektarų ploto parkas su 5 žvaigždučių viešbučiu, SPA kompleksu, 10 tvenkinių, žirgynu, lauko estrada, paplūdimio tinklinio aikštele ir dar daug visokių kitokių malonumų galima jame rasti...

Parkas prasideda vos pasukus iš Prienų-Alytaus kelio ir atvažiuojančius pasitinka ant aukštos kalvos gėlėmis parašytu lozungu : "Lietuvėlė tokia..." ir 13 m aukščio skulptūra , matyt, jau harmonizuotos visuomenės atstovai (gal bronza, o gal ir ne)susikabinę rankomis stovi (o gal šoka). Na menas ten ar ne, tai tegul rašo apie tai kiti...


Kadangi papuoliau ten jau žinodama kieno čia idėjos ir kas šeimininkas (A.Rakauskas, UAB "Senukai"), tai nelabai ir stebino, bet visgi turiu prisipažinti - buvo smagu po tą parką pasivažinėti ir pasistebėti užmojais ir jų įgyvendinimo kokybe. Šiaip viskas žmogiška t.y. ir tiems, kurie negyvena žurnale "Žmonės", suprantama, bet daug kur prikabinta simbolių, susidedančių iš trijų aštuonetukų. Kai kur ir pavardinti tie 8 sudarantys komponentai (išmintis, tikėjimas, meilė, menas, kūryba, šventovės...daugiau neatsimenu), bet kodėl trys tie 8, tai nesupratau. Ir dar vienoje menėje mačiau visas tas išmintis stovinčias...

Kainos visų paslaugų nėra labai draugiškos, bet kol kas, kol dar viskas nauja ir nenudėvėta galima leisti sau prabangiai papramogauti:)

Buvo vasara, jūra ir saulė...

Kas galėtų pasakyti, kodėl užstalėse ir šiaip paupiuose "dainuojamos" tik kokios dvi- trys eilutės iš populiariausių šlagerių? Šiandien nežinia kas "prikabino" galvoj tokias, kažkada buvusias dažnai "cituojamas" eilutes: "Ne,ne,ne nereikia ašarų...jei sugrįžo žemėn vasara, tai ir mylimas sugrįš":)) Na, vasara (lietuviška) kaip ir sugrįžo, o mylimas...? Pagyvensim - pamatysim:)

Laikas, panašiai kaip pinigai - jei neturi daug, tai leki, bėgi, visokiais būdais ilgini dieną ir kažkaip spėji daugmaž viską arba taupai, taupai ir susitaupai kam tik nori. O kai staiga gauni daug laiko (arba pinigų) - jausmas, lyg tos pora atostogų savaičių truks mažiausiai metus...

Bet diena šen, diena ten ir ...staiga pamatai, kad rytdienai jau reikia nusistatyti žadintuvą. O nieko nespėjau. Bet, juk gyvenimas nesustoja ir po atostogų. Taupysiu taupysiu ir vėl susitaupysiu:))

Šią vasarą pirmą kartą pamačiau žydinčių grikių lauką. Nebuvau tokia naivi ir negalvojau, kad grikiai užauga dėžutėse, bet iki šiol nebuvau mačiusi gyvo grikio:) Kaip kokie gandrų giminaičiai - stovi ant ilgų raudonų kojyčių baltais žiedais pasipuošę:)

Turgaus diena

- Kiek ta rupūžė?
- Nebėra, jau parduota. Turėjau tris, prašiau po 70, bet paėmė visas tris iškart, tai atidaviau už pusantro visas. Nusinešė į mašiną anas dvi, tuoj grįš ir šitą pasiims.Saugau kol kas.

Tokia pokalbio nuotrupa iš Aleksoto turgaus ir minėtos rupūžės foto. Nežinau ar tikrai ten buvo rupūžė, man tai varlė ir tiek, bet gal šiaip kokios varlės nieks nepirktų, gal rupūžės kokiais nors burtais sodą kerės dar:))

Mėgstu dažnai po Aleksoto turgų paklajoti. Ten vis dar galima nusipirkti daržovių iš tikrų žmonių, iš tų, kurie patys augina.Galima rasti pomidorų, kurie kvepia pomidorais.

Ir dar ten visokio barachlo yra. Sendaikčiais toli gražu ne kiekvieną daiktą pavadinsi. Dauguma elementarios šiukšlės. Surūdiję keptuvės, šakutės be dantų, kelis kartus nužydėjusių dirbtinių gėlių puokštės, pasenusios technologinės naujienos na ir dar daug visokio kitokio namų gėrio. Vieną kartą net esu mačiusi dėvėtą ar naudotą, nežinau kaip pavadint, - dantų šepetuką. Na jei dar būčiau mačiusi, kad ir nupirko kas nors, tai jau tikrai sakyčiau - krizė!!!

Bet būna ir vienas kitas gražus ir dar tinkamas pagyvent kituose namuose, daikčiukas, neminint daugybės dviračių. Kartais atrodo, kad kur nors Skandinavijoj "oranžinius" dviračius surinko ir atvežė čia...

Paskutinį kartą nusipirkau medinius, paauksuotus rėmelius. Mažyčiai tie rėmeliai, bet iš po auksavimo prasimušantis bordo špaklius (ar beicas?), sako esant yra didelę tikimybę, kad rėmeliai matė geras rankas. Tiesa kampelių jau prasižioję, bet tas saldus žodis auksas...ėmė ir sugundė nusipirkti, nors nei reikėjo nei ką.

Dar teko būti Vilniuje, blusturgy, kur Mokytojų namų kiemelyje vyksta. Ten kitoks, daugiau savo rankdarbiais ir savo išaugtais ar atsibodusiais rūbais prekiaujančios panelės karaliauja. Toks smagus šurmulys. Vilnius, nes:) Tąkart kai buvau, pats S.Valiulis sėdėjo ir savo knygom prekiavo iškart su autografu, nors S.Valiulis jokia žvaigždė, bet vis tiek:))

Dar buvau kartą Klaipėdos blusturgyje. Ten irgi daugiau su rankdarbiais ir keletas su sovietinėm relikvijom - nuo rublių iki Lenino imtinai.

Ir muzika...kad bent su gera nuotaika iš turgaus grįžtum, jei nieko nenusipirkai:)

Malyss, this is about vide-greniers:)

Femme fatale...

Gavau gražių lauktuvių iš Paryžiaus.

Kokios knygos ieško ši nuotaka prancūzaitė? O gal ji visai ne nuotaka, o stilinga paryžietė, savaitgalį leidžianti knygynuose ?:)

Vieno skundo taisyklė arba kaip išvirti kiaušinius Nicos salotoms

Vasara jau įpusėjo ar dar tik įpusėjo? Klausimėlis toks dviprasmiškas, panašiai kaip su pusiau pilna ir su pustušte vandens stikline.
Rodos, vakar per radiją girdėjau interviu su E.Parulskiu. Pas jį klausė, kaip išgyvena karštį. Atsakė, kad jis laikosi vieno skundo taisyklės. Pakanka prisiminti kaip jaučiasi, kai būna minus trys žiemą (pats bjauriausias oras) ir kaip jaučiasi kai šilta/karšta dabar. Na, sako, aš renkuosi skųstis, kai šalta, o karštį išgyvensiu.

Bandau ir aš tik tyliai burbuliuoti ant karščio, nes ko gero šalčio nepernešu labiau nei karščio.

Nors tokiu oru apie puodus nesinori net galvoti, bet internete aplankau savo mėgiamus virtuvinius skaitinius. Vienas jų - kulinarinis David Lebovitz tinklapis. Paskutinis įrašas priminė filmą "Julia & Julie", kai kursuose buvo dėstoma kiaušinio virimo technika:) Jis irgi prideda kietai virtų kiaušinių instrukciją.

To make hard-cooked eggs: Begin with room temperature large eggs. Bring a small pot of water to a boil. Reduce the heat to a simmer and gently lower the eggs in. Let cook for 9 minutes. Remove the eggs from the water and plunk them into a bowl of ice water, cracking the shells a bit after a few minutes, which aids in peeling.
Reikės kada pabandyti:))

Bet gražiausia ten - tai nuotraukos. Vieną pasiskolinsiu sau. Bus kaip virtualus kondicionierius:))

By the way, mano penfriend Malyss gyvena Nicoje:) Malyss, do you like David Lebovitz cuisine?:)

Draugas Sedov

Apie laivus žinau nieko. Titanikas ir kitos panašios legendos juk nesiskaito. Susigundžiau pasižiūrėti į Klaipėdą atplaukusio mokomojo burlaivio "Sedov" (nėra mano klaviatūroj kirilicos), nes į Regatą, kur atplaukia daug daugiau visokių laivų, vis neištaikau nuvažiuoti.

Na per TV gražiau atrodė. Dabar jau neatsimenu, bet tikriausiai reklamavo plaukiantį su visom ar beveik visom burėm, tai todėl šiek tiek nusivyliau, kai uoste pamačiau, galima sakyti, nuogą Sedovą - vien stiebai.

Pasivaikščiojimas po denį buvo įkainotas 10 litų. Tik pakilus į denį vėl buvo siūloma pirkti bilietus į "sudnoj muzej", atvirukai, plakatai ir kitokie visokie Sedovo jaunystę liudijantys suvenyrai. Smalsauti buvo leidžiama tik po denį, o visos kitos įstaigos (kajutės, virtuvė, mašinų skyrius ir pan.) buvo uždarytos lankytojams. Žinojau, kad Sedovui jau apie 90, bet kaip atrodytų kiti tokio amžiaus "sedovai" - (daugiau ar mažiau nudėvėti) palyginti negalėjau; nes apie laivus žinau nieko :))
Gal didžiausią įspūdį paliko virvių kiekis (ar kaip jos ten vadinasi).Kaip jie ten nesusipainioja kada kokią virvę atrišt, pririšt...neįsivizduoju:))

Ir dar apie peles laive. Posakis, kuris sako, kad pelės iš laivo pabėga pirmiausia - turėtų būti labai labai senas, nes jos ten tiesiog...nepapuola. Vienas jūreivis parodė tokius prapjautus skritulius, uždėtus ant virvių,laivą laikančių prie molo, ir apsaugančių nuo šių "keleivių" (yra foto). Nepaklausiau tik, ar tai "apsaugai" irgi jau apie 90, ar čia vadinasi "naujos technologijos" :))

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečius (3)

Naujausia, klaipėdiečius grįžtančius iš Smiltynės, pasitinkanti bronzinė skulptūra - Klaipėdos juodasis vaiduoklis. Šalia vaiduoklio yra pritvirtinta ir bronzinė plokštelė, su iškalta joje legenda. Juodasis vaiduoklis pasivaidenęs - 1595 m. vasario 19 dieną, 9 valandą vakaro, stipria saksoniška tarme užkalbinęs Hansą fon Heidę, ėjusį sargybą prie Klaipėdos pilies, ant pylimo.
Dabar tas vaiduoklis atrodo nusiteikęs taikiai, netgi vienoj rankoj laiko žibintą, bet jo rankos neatrodo labai švelnios ir veido neturi - tik kiaurymę su gobtuvu. Tiesa, pristatant paminklą buvo žadėta, kad vaiduoklis...vaidensis :)
Beveik visos Klaipėdos skulptūros turi laimę nešančius ar svajonių išsipildymą žadančius simbolius.
Pvz., Kurpių gatvėje yra peliukas, kuriam patrynus ausytę ir sukuždėjus į ją savo svajonę,- ši būtinai išsipildys. Beje,sako, kad pelės namuose - labai geras ženklas, nes iš skęstančio laivo jos pirmiausia pabėga:) Panašiai ir su Senamiesčio katinu, kurio bronzinė uodega žvilga lyg auksinė, nes nuglostyta, tikint išsipildysiant svajonėms. O va šitas bronzinis berniukas, neseniai pastatytas M.Mažvydo alėjoje, kokias svajones pildo nežinau, bet kai kurios vietos labai stipriai nuglostytos:))

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečius (2)

Šį savaitgalį Klaipėda vėl vilioja atvažiuoti.

Šiandien ten prasidėjo folkloro festivalis Parbėg laivelis, kuris vyksta kas antri metai ir yra įtrauktas į tarptautinės liaudies meno organizacijos prie UNESCO festivalių kalendorių.
Afiša ir renginio programa žada keturias dienas šurmulio su naktišokiais.

Kartais pagalvoju ir koks velnias mane nešė į tą Kauną, kai tokiam gražiam krašte užaugau...:))

O apie šventę rašiusio Klaipėdos dienraščio redakcijos prieigos atrodo taip. Tikriausiai Briuselio "Manneken Pis" broliukas pasodintas ten prie durų:))

Jurta

Sako, kad bloga reklama yra geriau nei jokios reklamos,ar kažkaip panašiai. Savaitgaly buvau pakviesta apžiūrėti Jurtos, tokio namuko, pagaminto iš Lietuvoje auginamų avių vilnos. Ką rodė ir teberodo termometrai šiomis dienomis garsiai nerašysiu, bet ta aplinkybė padės geriau suprasti koks gali būti avies vilnos kvapas tokiu oru...

Jau keli metai praėjo,kai buvau Maroke , bet kupranugarių odos dirbinių kvapą prisimenu lyg vakar dar būčiau buvus ten. Prisimenu net oro uostas tuo kvapu ...(nežinau kaip parašyti - kvepėjo ar...?). Labai labai panašus kvapas pasitiko ir dabar, einant link reklamos tikslais pastatytos Jurtos.

Viena pakaunėje gyvenanti ir netradicinio gyvenimo būdo idėjomis besidominti šeima planuoja tokią Jurtą pasistatyti ir įrengti ten (gal būt) mokyklėlę, o kol kas kviečia savo draugus, pažįstamus ir demonstruoja laiknai pastatytą Jurtą jų kieme.

Viskas gal ir gerai su ta Jurta. Sako ten net pirtį įsirengti galima. Mažiausios kaina ~ 10000 Lt.
Tai, kad naudojamos natūralios medžiagos viskas labai liuks, bet tas kvapas...na man gal biškį sintetikos ar koks vienas E tokiu atveju nepamaišytų:))

Gamina tas Jurtas Judrėnų avių ūkis. Jų tinklapyje daugiau visko papasakota, jei kam įdomu.

O dėl reklamos, tai manau, kad bent kiek vėsesniu oru tokį šiltą būstą reikėtų reklamuoti:)

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečius

Sveikas, mielas Dienorašti, ar pasiilgai manęs? Ar aplanko kas tave?:))

Ilgasis savaitgalis mane nunešė į Klaipėdą. Iš visų Palangų labiausiai mėgstu Klaipėdą. Ir jūra ranka pasiekiama, ir miestas kaskart vis labiau pasipuošęs laukia vakarais. Na kodėl Kaunas toks XX amžiuje pasilikęs, kaskart pagalvoju liūdnai ir dar liūdniau, kai pamačiau, kad dabartinis meras planuoja dar vienai kadencijai tą kėdę užsėsti...Norisi šaukti - darykim ką nors, žmonės, Kaune gyvenantys !!!!:)))

O iš Klaipėdos parsivežiau labai gražų įspūdį apie picas, gaminamas tokiam "vagonėlyje" ar kaip jį ten vadina. Vienu žodžiu ant šonų ten užrašyta, kad tai pizzaland.lt.

Kai pas vietinius paklausiau kur skaniausios picos, paaiškino, kad einant nuo senosios Perkėlos yra toks vagonėlis, ten, sako skaniausios. Sunku buvo įsivaizduoti tą vagonėlį su skaniausiom picom, prie kurio visada pulkelis valgančių ir laukiančių. Pradžioj, sakė vietiniai, net įtarėm, kad ten samdyti sėdi ir valgo tas picas, imituodami paklausą:)) Bet kai išbandė - abejonių nebeliko. Skaniausios picos - pizzaland'e !.

Išbandėm ir mes. Du jauni vaikinukai dirba išsijuosę tame vagonėlyje. Vienas priima užsakymus, ima pinigus, pakuoja (į kartonines dėžutes), o kitas kočioja ir visaip kitaip žongliruoja su tešla, kol paruoštą pašauna į pečių. Ne kokioj mikrobanginėj, bet pečiuj! Užsisakius, reikia laukti apie 15 min. Laukia kas kur - kas čia pat ant žolės, kas automobilyje, kas pasivaikščioja ir ateina pasiimti užsakymo. Valgyti vėl nėra jokių patogumų - kur norit ten valgykit. Kas sėda ant žolės gazone, kas su dėžutėm keliauja namo, kas iki Danės pakrantėje esančių suoliukų eina. Skani tikrai. Beveik itališka:))

Kai pasidomėjau grįžusi - pasirodo jie tikrai populiarūs ir aš su malonumu rekomenduoju - kai būsit Klaipėdoje išbandykit:)

Vėrinys

Deimantinį vėrinį, kainuojantį 37000 dolerių, Džonelė Maklein pamatė juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinoje. Nors tais metais (2004) apie krizę nei Kalifornijoje,nei kur kitur niekas nekalbėjo, o ji buvo nekilnojamo turto agentė, bet ir jai tas vėrinys pasirodė neįperkamas. Vėrinys atrodė "kukliai", jeigu taip galima pavadinti vėrinį iš 18 deimantų. Vėrinys buvo pagamintas pagal "teniso apyrankės" stilių. Tokio stiliaus papuošalai šią pravardę gavo po to, kai 1978m. JAV per atviras varžybas teniso čempionė Krisė Evert pametė deimantinę apyrankę ir nutraukė žaidimą, kad surastų papuošalą.

Dž.Maklein užėjo į parduotuvę, paprašė parodyti tą vėrinį iš vitrinos, užsisegė ir Vėrinio istorija prasidėjo...
Dž.Maklein sulaukė kol vėrinys buvo nukainotas iki 22000,dar pasiderėjo šiek tiek, įkalbėjo keletą savo pažįstamų susidėti kartu pinigus ir nusipirkti. 13 moterų nusipirko vieną vėrinį, pavadino jį prancūzės Julia Child (taip taip, tos pačios iš filmo "Julie & Julia")garbei Jewelia vardu ir susitarė juo naudotis kiekviena savo gimtadienio mėnesį po 28 dienas.

Cheryl Jarvis "Vėrinys" knygos vertė (pagal mane) ir yra ta vėrinio pirkimo/dalijimosi idėja. Sudaryta iš 13 skyrių, pristatant kiekvieną moterį, bet kiek nuobodokai. Įvairiausių istorijų nutiko bedėvint tą vėrinį. Viena netgi kažką tokio išprašė iš vyro už tai, kad pasimylės nuoga, tik su deimantniu vėriniu:)) Tiesa, paskui atrodo dar kelios sugalvojo taip "apsirengti" :))

Kažin ar vyrų pasaulyje būtų įmanoma tokia dalijimosi kokia nors brangenybe (pvz. Porsche) operacija?:))

Knygoje citojamas Markas Tvenas, kuris sako: "Nebūkime pernelyg išrankūs. Geriau turėti kažkieno dėvėtus deimantus nei jokių". Ir aš norėčiau...:)

Weekendas w Warszawie

Savaitgaly buvau Varšuvoje. Gražiau skamba, sakant "važiuoju į Varšuvą", nei "važiuoju į Lenkiją". Iš tikro tai ir buvau tik Varšuvoje, nes visa kita Lenkija - tai tik pakelės, kurios jau matytos ne kartą. Pačioj Varšuvoj buvau pirmą kartą. Susigundžiau organizuota dviejų dienų išvyka į Varšuvos muzikinį teatrą "Roma" žiūrėti miuziklo "Operos fantomas", pagal gerai žinomą A.L.Weberį.

Man patiko šita pramoga, todėl šiek tiek papasakosiu, gal kam nors bus naudinga. Tiesą sakant, kokia agentūra organizuoja tokias teatrines išvykas - nežinau. Girdėjau, kad važiuoja į Vilniaus Operą,į Rygą ir Varšuvą. Gal ir daugiau.

Varšuvos variantas - dviejų dienų kelionė su pasiplaukiojimu Augustavo kanalais, teatro vakaru, nakvyne ir pusdieniu Varšuvos senamiestyje. Buvo numatytas poros valandų stabtelėjimas supermarketų miestelyje, neva lauktuvėms, bet ačiū Dievui lenkai labai religingi ir per Sekmines nedirbo jokie super ir nesuper marketai. Niekur niekas. Tik degalinės ir kavinės Varšuvoje. Nesuprantu, kas ir kodėl sugalvoja įtraukti supermarketus kaip lankytiną objektą. Gal ekskursijų organizatoriai, iš įpročio, o gal čia kokia nors nerašyta tarptautinė turizmo organizatorių vykdoma parama prekybininkams - pirkėjų mainų programa.

Augustavo kanalais pasiplaukiojimas įspūdžio nepaliko, nes po Kauno marias plaukiojant vaizdai dar gražesni. Laivelis toks stipriai padėvėtas, komforto keleiviams jokio. Bet kadangi saulėtą orą vežėmės kartu, tai ta valanda ant vandens buvo visai maloni.

Pasižiūrėti ir pasiklausyti miuziklo "Operos Fantomas" susirinko pilnutėlis teatras.Prietema, raudonu aksomu muštos kėdės, neono mėlyna apšviestos ložės balkone ir daugiau nei dvi valandas lenkiškai pasakojama "Gražuolės ir pabaisos" istorija. Dekoracijos įspūdingos, operos šviestuvo smūgis privertė visą salę išsigąsti, ilgi ir audringi plojimai...Priešais sėdėjusios porelės vyriškoji pusė skaniai numigo per tas dvi valandas. Tikriausiai sapnas buvo muzikinis:)

Varšuva senamiesčio turi labai nedaug, tai tų keletos valandų pirmai pažinčiai ir užteko. Karalių rūmai sekmadieniais turistus kviečia užeiti nemokamai, bet kai nemokamai, tai atidėjom kitam kartui...gi nepabėgs:)

Prieš išvažiuojant buvo kiek neramu dėl matytų reportažų apie Wyslos potvynį. Matėm šiek tiek per autobuso langą. Pakrantės apjuostos apsauginėm juostom, budi policija ir šiek tiek smalsuolių stebi pasivaikščiodami. Kyšo vienas kitas suoliuko atkaltės kraštelis, šviestuvai iki pusės apsemti, krūmų viršūnės tik ir labai plati upė pasirodė...

Varšuva pasirodė labai svetinga. Važiuodami atgal spėliojom,- kodėl dauguma esam nukeliavę kur kas toliau, o va kaimynystėj esančią Varšuvą, lyg ir pamiršom...

Pabaigai reikia kuo nors pasigirti:) Kažko toookio nebus, bet beveik dvi dienas teko važinėti su Žalgirio krepšininkus vežiojančiu autobusu! Buvo keletas vietų įrengtų taip, kad tilptų ilgakojai sportininkai, todėl keliauti tokiu autobusu buvo itin patogu:)Na ir visi išsižioję žiūrėdavo kas išlipa iš to autobuso. Vienu žodžiu garsinom Lietuvą su Žalgiriu:) Va vilniečiai tai neturi tokio žodžio, kuriuo galėtų pasididžiuoti patys ir kitiems pasirodyti:)

Raudoni laiptai į dangų

Vis pasvajoju apie kopėčias, tokias, kuriomis būtų galima pasilypėti iki viršutinių knygų lentynų palubėj. Net nebūtinai ir laipioti į tas palubes, užtektų turėti tokias į lentynas atremtas kopėčias kambaryje. Dėl stiliaus, atvirai sakant. Kokias nors dailiai padrožinėtas, be abejo, medines.

Radau internete pas švedus tokias svajonių kopėčias. Knygų lentynų iki palubės dar neturiu, bet mano obelaitės jau tuoj tuoj prašysis į jas kopėčiom lipti obuolių nuskinti. Šiandien pasirodysiu kokios didelės jau mano augintinės. Šalia to ketvertuko išdygo dar dvi miegalės.

Niekada nesidomėjau kiek gali kainuoti kopėčios, bet taip susižavėjau šiomis, kad rašysiu švedam laišką (va čia), klausiu kiek kainuoja ir pradėsiu taupyti:) Gal kas norėtų prisijungti prie raudonų kopėčių mylėtojų draugijos?:))

Toks gyvenimo kvapas

Beveik lygiai prieš 5 metus (2005 05 14) Gruzijoje mirė kaunietis tapytojas A.Vaitkūnas. Atsitiktinai, kaip tik šiomis dienomis perskaičiau jo žmonos A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės prisiminimus, sudėtus į knygą "Toks gyvenimo kvapas".

Kai kalba eina apie rašytojus, tai dažniau minimos jų knygos, bet kai kalba eina apie tapytojus, tai dažniau minimos kokios nors jų pikantiškos gyvenimo būdo detalės nei aptarinėjami jų paveikslai. Nors gal aš neteisi. Yra visaip.

Apie tapytoją A.Vaitkūną iki šiol žinojau tik tiek, kad buvo žinomas menininkas, Kauno Dailės institute ėjo tapybos profesoriaus pareigas, tapė ne tik teptukais, bet ir šluotomis. 2005-ųjų gegužę išskridęs į Tbilisyje vykstantį Tarptautinį menininkų simpoziumą, sukūrė paskutinį savo tapybos darbą, naudodamas Gruzijos kalnų uolienas (trynė jas iki smulkių pigmentų), tapė didžiuliais šepečiais jas ant 8 m ilgio aitvaro, kurį visi simpoziumo dalyviai skraidino Gruzijos danguje ir...mirė mažoje Tbilisio gatvelėje, ištiktas infarkto.

Jeigu norėčiau papasakoti kas man įstrigo iš šių pasakojimų - reiktų parašyti dar vieną "Toks gyvenimo kvapas" knygą.
A.Vaitkūnas mėgo senus daiktus, senus namus, sakralines, istorines vietas, nes jie yra "prisisunkę gyvenimo kvapo". Nauji daiktai dar neturi istorijos. Ypač jį traukė senos laiptinės. Ieškodavo Kauno senamiestyje, Šančių kareivinėse tokių, kurios dar nespėtos restauruoti, kur seni suklypę laiptai, aprašinėtos sienos, nubyrėjęs tinkas, medinės durys. Eidavo ten paryčiais, piešdavo degant mažai lemputei ir "skaitydavo" istorijas iš tų prirašinėtų sienų.
Pikantiška detalė iš dirbtuvių gyvenimo. Tik grįžęs į Kauną po studijų, gavo dirbtuvę Laisvės al. ir Vilniaus g. sankirtoje, vadinamoje "čigonų kiemu".Kartą kūrybiškai bebendraudami su tapytoju J.Maldžiūnu, išgėrę degtinės butelį. Kolegai nieko, o jis tik ryte sužinojęs, kad kirviu sukapojo čigonų duris. Šie ruošėsi jį apskųsti čigonų baronui ir surengti egzekuciją, bet Arūnas atsiprašęs ir visą dieną atsidėjęs remontavęs duris.Susitaikė. Vėliau, 1986 m., po tapytojo A.Martinaičio mirties jam atiteko jo dirbtuvės. Dažnas svečias dirbtuvėse būdavo Justinas Mikutis. Pozuodavo tapytojams, skaitydamas G.Traklį ir filosofuodavo. Nutapęs ne vieną J.Mikučio portretą, bet vieną iš jų, kaip geriausią ekspresionistinės tapybos pavyzdį yra įsigijęs Silkeborgo dailės muziejus Danijoje.

Tradicija buvo Naujuosius metus sutikti tapant. Sakydavo, kad tik kartą metuose būna toks momentas, kai miesto erdvė, visas eteris tuščias. Ta tradicija jam buvo kaip garantas, kad kitais metais vėl galės sėkmingai tapyti.

Gavo užsakymą nutapyti Jo Eminencijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus portretą. Kad suprastų kaip tapyti, studijavo Ignaco Lojolos autobiografiją, kitų šventųjų gyvenimus ir kardinolo V.Sladkevičiaus biografiją. Eidavo į M.K.Čiurlionio dailės muziejų, Parodų rūmus tyrinėti kaip portretus tapė J.Vienožinskis, A.Gudaitis. Ruošėsi net kažkiek laiko asketiškai pagyventi, kad pajustų atsižadėjimų reikšmę. Ėjo į Caritas studentų valgyklą nemokamos sriubos, kaip neturtingas studentas..

Portretą tapant reikėjo prisiderinti prie kunigų komisijos nurodymų, bet didelių nesutarimų nebuvę - svarbiausias reikalavimas buvo išryškinti Kardinolo žiedą, mat tai esą labai svarbu. Pats A.Vaitkūnas apgailestavo tik dėl labai kuklių rėmų parinktų šiam paveikslui. Portretas buvo pakabintas kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejaus atidaryme 2001 metais.

Tiek daug dar visko norėčiau papasakoti, bet jau sakiau...išeitų dar viena knyga.
Todėl baigdama ir kviesdama paskaityti šiuos prisiminimus, pasakysiu, kad beskaitydama knygą radau ir savo draugės nuotrauką. Malonus netikėtumas buvo.
Tiesa, šie prisiminimai buvo spausdinami ir tinklapyje www.kamane.lt. Jei kam smalsu, susirasit.

Kauno Senamiestis dūzgė kaip avilys

Penktadienio pavakare į Senamiestį mane nuviliojo reklamuota "Senamiesčio atidarymo šventė". Pats dangus turbūt buvo šios šventės globėjas, nes tą pačią dieną galima buvo sušukti " Sveikas atvykęs, Pavasari!". Kepėjai vaišino prancūziškom bandelėm,liaudies meistrai kvietė pasimokyti siūti lėles, verti karoliukus, austi juostas, vyti draugystės apyrankes, pasiklausyti muzikuojančių ir paganyti akis į pilvo šokius šokančią šokėją tiesiog gatvėje. Gyvos skulptūros sėdėjo tiesiog ant grindinio, languose ir "ant kampo". Ant akmenuotos Vilniaus gatvės buvo patiestas raudono kilimo takelis, kuriuo ėjo manekenės, demosntruodamos nežinomų ir žinomų dizainerių kolekcijas.

Buvo tiek daug smalsių žiūrovų, kad liaudies meistrės, tik aikčiojo - nesitikėjom, kad kam nors tai bus įdomu ! Turėjau tik telefoną, todėl nors ir prastos kokybės, bet vis tiek šiek tiek įspūdžių įdėsiu:)