Pavasario sulaukus

Šiandien jau tikrų tikriausias pavasaris ir, rodos, žiemos kaip nebūta. Nors Kauno marios dar po ledu. Prieš keletą metų panašiu laiku teko skristi oro balionu.

Skridau pirmą kartą. Jokių fobijų aukščiui neturiu, tai jokio nerimo nejutau prieš skrydį. Šiek tiek nejauku buvo stovėti tame krepšyje ir matyti atvirą liepsną iš dujų baliono, bet liepsnai keleiviai visai neįdomūs buvo:) Vaizdai pakilus, be abejo, gražūs,o įspūdingiausia buvo tai, kad skrendant girdėjosi ką kalba žmonės stovintys ant žemės.Dažniausiai tai buvo - "žiūrėk, balionas skrenda":)

Mus skraidinęs pilotas sakė, kad piloto garbės reikalas yra nuleisti balioną tiek, kad skrendant virš medžių būtų galima nusiskinti kokią šaką. Mums pavyko pagauti gal po kokius du lapus (tiksliau-po du pušų spyglius), bet jausmas įdomus... medžių viršūnes glostyti.

Po skrydžio vyksta krikštynos. Pirmą kartą skridusiems suteikiami kilmingi titulai ir vardai, pagal vietovės virš kurios teko skristi, pavadinimą.Pvz., koks nors Madam Von Rukla.
Suklupdo visus, skaito kažkokį pamokslą, paskui nukerpa kuokštelį plaukų, padegina, pabarsto neprisimenu kuo - pelenais gal,- ir pabaigoj šamapano taurė ir garbingo titulo regalijų atminimui įteikimas:)
Smagu,bet kad jau labai taip...tai nepasakyčiau...

Labai į temą dar bus neseniai mano rastas tinklapis su foto/video žvilgsniu į Lietuvą iš paukščio (ar baliono?) skrydžio. Fotoskrydis.lt

Tomas Girdzijauskas pataria/rekomenduoja (?)

Pasidalinsiu radiniu. Čia iš serijos - norit tikėkit, norit ne:)

Britų psichologai atliko tyrimą internetu, per kurį apklausė apie 4 tūkst. vyrų. Jiems buvo pateikta apie 200 anketos klausimų.
Iš jų vyrai daugiausiai paminėjo 47 dalykus, kuriuos, jų manymu, turėtų daryti moterys.

Atvirukai

Šiandien knygyne girdėjau vienos poros pokalbio gabaliuką. Apie Kauną.
Rinkosi atvirukus ir paėmę į rankas šį su Rotušės vaizdu sprendė - kada ten pasodino tas palmes?:))

Ji sako:
- Aš seniai ten buvau...gal ir yra dabar...
O Jis:
- Kažin...gal čia montažas, kad prisiviliotų turistų...

Gali būti, kad nekauniečiai net nematę tos atvirukų kolekcijos:)

Naujasis Židinys 1-2

Vienas mano kolega mėgsta laikytis vidurio. Visame kame.Pvz.,valgo 13% riebumo sūrelius. Kartą negavo tokio riebumo sūrelio, tai nusipirko du - vieną riebesnį, kitą liesą ir po kąsnį abiejų valgė,sakydamas:" pilvą pasieks įprasto riebumo krovinys".
Panašaus vidurio siekiau ir aš, nusipirkdama du žurnalus - "Žmonės" ir "Naujasis Židinys/Aidai". Vieną kurį iš jų nuolat skaitant gali prarasti pusiausvyrą:)
Apie "Žmones" nerašysiu, o apie "Naująjį židinį" keletą minčių pasidėsiu.

Rubrikoje "Laiškas redaktoriui" pasisako G.Jankevičiūtė. Apie Š.Saukos paveikslą Prezidentūroje.Visas "laiškas" lyg ir už Sauką, juolab, kad pati autorė yra tyrinėjusi istorijos įvaizdžius meno kūriniuose. Tik pačioje pabaigoje retoriškai klausdama "kam ir kodėl kilo mintis eksponuoti Saukos kūrinį Prezidentūroje?" lyg ir perša tai priimti kaip "kam tai buvo naudinga?". Prisimenu skaičiau J.Barneso "10 1/2 pasaulio istorijos skyrių", kur išnarstytas po siūlelį paveikslas "Medūzos sudužimas", tai būtų įdomu, kad kas nors taip išnarstytų tą Saukos paveikslą...

E.Vareikis nagrinėja Euroatlantinio ryšio ištakas ir nūdieną, pasiremdamas R.Kagano pastebėjimu, kad amerikiečiai yra Marso būdo, o europiečiai Veneros. Kai jau tokia klasifikacija, tai aišku kur link nuves. Pasirodo amerikiečiai-marsiečiai praėjusiame šimtmetyje kūrė Europą tokią, kokios labiau reikėjo Amerikai..Gi Veneros globojami europiečiai išvaistė JAV jiems suteiktas gėrybes.
Straipsnis ir žurnalo viršelis papuoštas šmaikščiais A.Martinaičio piešiniais (iš L.Drazdauskaitės asmeninio archyvo).

Dar buvo įdomu paskaityti G.Gailiūtės straipsnį apie Metų knygos rinkimus. Pati šiemet neskaičiau nė vienos iš renkamų, bet po G.Gailiūtės pagyrimų - K.Sabaliauskaitės "Silva rerum" paskaitysiu:)

Tiesa dar vieną įdomybę perskaičiau apie pozą, priimant Komuniją. Pasirodo graikiškas evangelijų tekstas liudija, kad pirmą kartą Kristaus Kūną ir Kraują apaštalai priėmė prigulę arba pusiau prigulę, bet ne priklaupę ar atsistoję.

Apie pietus po pietų

Po truputį skaitau P.Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu". Toks jausmas, kad aplink vien produktai-falsifikatai, o jei lietuviškas varškės sūris ir panašus į original, tai neturi popierių. Jei jau be popierių, tai irgi nekokybė, kaip koks kilmingas šuo juk gali tikėt šeimininkais gali netikėt, jei nėra dokumentų:)))

Bet ne apie tai aš čia. Ne tik pas Jurkevičių šlovinami visų rūšių makaronai, ravioliai ir kt. virtinukai. Italai (ir italĖs), prancūzai (ir prancūzĖs) valgo tuos spagečius ir dar mums pataria - atsieit valgykit kaip mes ir būsit lieknos kaip mes (kaip Amelija?:))) )

Nu gerai, valgykim tuos makaronus, bet kiek??? Pvz., Jurkevičius sako, kad reiktų pasimatuot taliją prieš sėdant prie pietų stalo. Vyrams rodos 103 cm., o moterims - 88 cm. ir ne daugiau. O jei jau daugiau...tai porciją dalinti per pusę.

Radau netyčia internete foto su spagečių lėkšte, tai dabar galvoju ar taip atrodo jau pusė porcijos ar vis dėlto čia pilna porcija?:)))

Latvijos turtas Vilniuje

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma ispanų genijaus F.Goya grafikos serija "Los Caprichos" (isp. capricho - užgaida,įnoris,įniršis).Priklausau "žmogaus iš gatvės" kategorijai, bet vis tiek truputį nusivyliau sužinojusi, kad estampai atvežti ne iš Ispanijos, bet iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos. Parodos katologe rašo, kad šie estampai buvo antras serijos leidimas (1806-1807), o latviai juos įsigijo 1930 m. Pirmą kartą šis ciklas buvo publikuotas 1799m. Madride.

Ekspozicijos pradžioje įspėjama, kad eksponatai yra labai jautrūs šviesai, todėl apšvietimas yra sumažintas iki...nepamenu kiek ten lux'ų, bet realiai galima būtų tai pavadinti prietema. Man, kaip "žmogui iš gatvės" nėra labai aišku į ką svarbiausia atkreipti dėmesį eskizuose, todėl žiūrėjau į siužetą ir skaičiau paties Gojos rašytus komentarus. Buvo panašiai kaip filme su titrais - ir ten ir ten bandai žiūrėti, bet po pirmų 10 pavargsti nuo prietemos, smulkių eskizų ir reziume didesnę dalį dėmesio atidaviau komentarams. Viso demonstruojami 78 eskizai.

Komentarai savo aktualumu ir šiandien nepasenę. Ir veidmainystė, ir melas, ir ištvirkavimas net ir raganavimo tema - viskas šiandien tebeegzistuoja:)))

Šis buvo pakomentuotas taip:

Miegantis protas gimdo pabaisas.
Vaizduotė apleista proto,sukuria klaikias pabaisas.Tačiau drauge su išmintim ji yra meno motina ir jo kuriamų stebuklų versmė.

20 - metis

20 metų! Tai kiek man buvo tada?...o dabar jau...!!! Siaubas. Pernai visus metus girdėjau kalbant apie tūkstantmetį, bet nė karto nekilo mintis ką nors asmeniško pasiskaičiuot. Tai čia gera iliustracija F.Fellinio minčiai apie gyvenimą naujuose ir senuose namuose:))

20 metų - ir daug, ir mažai. Daug, kai palygini su savo amžium, mažai - kai palygini su amžiumi tų valstybių, kurių aludėse kabo prieš 400 metų išduotas leidimas prekiauti alkoholiu ir tebegalioja iki šiol. Arba valstybėmis, kurių piliečiai paveldėtose iš savo protėvių kelių šimtų metų senumo pilyse tebegyvena, tai esam dar labai jauna valstybė...

Šiandien vieni švenčia, kiti burbuliuoja keldami vėliavas, neva kokia čia laisvė, jeigu baudomis grasina už abejingumą.

Aš iš tų, kurie švenčia.

Na ir kas, kad dauguma šiandien, tarsi Madam Bovari vaikai - suplyšusiom kojinėm vaikštom.
Bet kokia galimybių įvairovė, kokia pasirinkimo laisvė!

Pvz., jau beveik metai, kaip kalbama apie V.Urbonavičiaus kūrinį "Krantinės arka", arba trumpiau sakant - Vamzdį. Būti ar nebūti? Vieniems gražu, kitiems - iš principo negražu. Ir ką!Nenupjauna tie, kas turi galimybę, nes kitaip galvojantys turi galimybę įrodyti, kad tai yra gražu. Sako, kad Kauno kultūrininkai slapta net viliasi, kad jei vilniečiai išmontuos, tai jie pasiims sau...:)

Bet turbūt neišmontuos, nes yra įsikūrusi iniciatyvinė grupė "Išsaugokime Krantinės arką" ir iš pašto į paštą keliauja peticija, renkanti parašus už tai kad būtų Arka, už toleranciją...
Gal kas norėtų pasirašyti? Atsiųsčiau...

O, grįžtant prie tų suplyšusių kojinių, tai turbūt net ir G.Beresnevičiaus angelogai iš Paruzijos negalėtų atsakyti, kas kaltas...nes juk niekuo nesam prastesni už tuos šimtamečių valstybių piliečius, nes , cituojant G.Radvilavičiūtę (nors truputį kitam kontekste jos mintys buvo pasakytos) - "ar gilias demokratijos tradicijas turinčios šalys neturi „berluskonių“?

Su Švente!

Federico Fellini testamentas

Pas mane šiuo metu tikras knygų ledonešis. Kaip susigrūdo visos geidžiamos į vieną vietą, tai net nežinau kurią skaityti pirmiau.
Apie vienas, pasirodžiusias Knygų mugės metu, visi kalba rašo ir norisi kartu su visais spėti į tą aptariamų įspūdžių traukinį, kitos vis dar iš rekomenduojamų, amžinai papildomų, sąrašų.

P.Jurkevičių skaitau po skyrelį,E.Parulskį ir G.Grajauską, pasidėjau į eilę, nes kai atsiverčiau Ch.Chandler "Aš,Fellini" - visos knygos lygios, bet šita lygesnė pasidarė.
Būna, kad vaikštai po knygyną, tarsi kažko ieškai, "kas dainon nesudėta" ir kartu nesitiki, kad kažką rasi. Šį kartą radau "Aš, Fellini". Paimi, skaitai, kas išleido, kas išvertė, kada ir vis dar abejoji ar tikrai tai yra tai, ką matai:)

Amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Ch.Chandler beveik 14 metų susitikinėjo su F.Fellini, bendraujant įrašinėjo pokalbius.Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, tarsi pats F.Fellini būtų rašęs. Savo atvirumu ir nuoširdumu labai panaši į I.Bergmano "Laterna magica".

Tikriausiai mažai būtų negirdėjusių F.Fellini pavardės, filmai irgi buvo daug maž visais laikais pasiekiami, todėl skaityti vien dėl "kaip tai padaryta" bus įdomu.

O apie save ir savo žmoną Giuletta Masina ir aplinką, kurioje kūrė, pasakoja su smagia saviironija, todėl skaityti vienas malonumas ir net jeigu namie nebėra vietos nė vienoje lentynoje - šitai knygai vietos turi atsirasti:)

F.Fellini sakė, kad

- didžiausią įtaką jam darė: seksas,cirkas,kinas ir spagečiai;

- galėjo išlaikyti bet kokį testą, nusakant kokio -3, 5 ar 7 metų amžiaus parmezanas (išmokė tėvas);

- vengė didelių kompanijų, nes nesidomėjo futbolu, o už tai italas smerkiamas labiau nei atsispiriantis prieš nuogą moterį;

- mėgo gyventi senose vietose, nes naujose vietose jauti kaip sensti kartu, o senose ir 2 dešimtmečiai neparodys jokių pokyčių;

- nemėgo keliauti, bet nuvykęs į Šveicariją nusipirko šokolado ir apžiūrėjo Jungo namą. Abu padarė didelį įspūdį ir nesumenko visą gyvenimą;

- apie žmoną Giuletta Masina sakė: tipiškos italės pavyzdys: išugdyta religinio auklėjimo ir viso to, kas jai buvo pasakojama apie santuokos instituciją, ji santuoką tapatino su laime.Kai paaiškėja, kad tikrovė visai kitokia, ji nepajėgia to ištverti;

- didžiais laikė režisierius A.Kurosawą, I.Bergmaną,S.Kubricką, o didžiausiu pavadino B.Wilderį;

- negali išsivirti spagečių, nes neturi kantrybės laukti, kol užvirs vanduo;

- sukūręs du reklaminius klipus : vynui Campari ir makaronams Barilla;

- labiausiai nekenčia klausimo: Kodėl raganosis?

- dažniausiai klausiamas buvo "Kaip jūs tapote režisieriumi?". Bet, sakė, kad jie (žurnalistai) nori sužinoti ne kaip jis tapo,bet kaip jie galėtų juo tapti;

...ir jaučiu tuoj visą knygą nurašysiu:)))

Bet vis tiek dar pridėsiu jo nuomonę apie turtą.

Prisimena pasakojimą apie Argentinos gaučą, kuris visada valgydavo tik su peiliu. Niekada nesinaudojo šakute, nes tada jam reikėtų lėkštės, stalo lėkštei pasidėti, kėdės sėdėti prie stalo ir pagaliau namo, kur viską galėtų susidėti.

Todėl sakė, kad vienintelis buvęs jam svarbus turtas, tai automobilis, kuriuo norėjo pasididžiuoti prieš kitus, bet ir tai praėjo...

O šlovė, tik įpareigojo...palikti daugiau arbatpinigių taksistams, visiems būti dosniam, kad nesakytų "Fellinis šykštus" ir ...atitolino tuos, iš kurių sėmėsi įkvėpimo...

-

Himalajai

Prancūzų režisieriaus E.Villi filmą "Himalaya" (1999) mačiau neseniai vykusiame "Budos kine" festivalyje. Šis režisierius buvo ir vienas iš filmo "Septyneri metai Tibete" bendraautorių.
E.Villi jau nuo 1983 metų apsigyveno Katmandu, nusipirkęs ten namą ir įsikūręs su savo šeima domėjosi kalnuose gyvenančių tibetiečių gyvenimu, siuntė savo nuotraukas žurnalams Life magazine ir National Geographic.
Filmas "Himalaya" įspūdingas pirmiausia vizualiai. Jeigu iki šiol maniau, kad tik W.Herzog'as savo filme "Fitzcarraldo" nenaudojo maketų, o tempė tikrą laivą per tikrą kalną ir net žmonių aukų buvo befilmuojant tą laivo kelionę, tai E.Villi, pasirodo, darė lygiai tą patį. Keturis mėnesius filmavimo komanda praleido kalnuose, filmuodama tikrus jakus , einančius tikrais kalnais, nė vieno profesionalaus aktoriaus,sniego pūgos ir be abejo jokių civilizuotų patogumų.

Vietiniai gyventojai net nežinojo, kas tai yra kinas, kas tai yra filmavimo kameros.Tiesa buvo pagamintas vienas (iš 150 dalyvavusių) jako maketas, kuris nugarmėjo bedugnėn, kaip auka dvasioms...kad tikroviškiau perteiktų Himalajuose gyvenančių būtį.

Žiūrint filmą, sunku susigaudyti kokius laikus rodo.Kartais net atrodo, kad tai dokumentis filmas, nors pats režisierius irgi sako, kad filmas labiau panašus į dokumentinį. Paskaičiau vėliau, kad tai viduramžiai,kai iš Šiaurės į Pietus gabendavo druską, mainais į grūdus. Įspūdigus vaizdus papildo nemažiau įspūdinga Bruno Coulais muzika ir tibetietiška išmintis...

Vienas iš tokių išminties perlų buvo ištartas lamos:

"Mano mokytojas sakydavo:
- Jei tau reikia rinktis iš dviejų kelių - visada rinkis sunkesnį".

Paryžiuje

Va kaip gražiai apie Lithuanian artist Izraëlis Bidermanas rašo Paris Daily Photo :

"Inside the Paris town hall, there is currently an amazing photo exhibit by Izis. Izis (real name: Izraëlis Bidermanas) was a Lithuanian artist who emigrated to Paris in 1930 when he was 19 and worked there as a photographer - especially for Paris Match. He should be as famous as Doisneau, Ronis or Cartier-Bresson (he was even one of the "Five French Photographers" that took part in the New York MoMA exhibition in 1951), but he is not!"