Rodos , tai buvo tik pasakojamo nuotykio detalė, bet viena iš mūsų labai sureagavo. Sakė : "aš net Turkijoje to daikto nevalgiau! Nes labai negražus žodis":))
Panašiai buvo ir man su O.Pamuk "Juodoji knyga".
Man taip negražiai skambėjo pavardė Pamuk, kad niekaip nesiryžau skaityti šios knygos, kol prieš keletą dienų neišgirdau iš savo draugės apie šios knygos grožį:)
Draugės rekomendacija - šventas reikalas! Taigi mano rankose ši knyga...
Dar tik pradėjau, bet negaliu net skaityti...kokia ji graži!!! Paskaitau pastraipą ir vėl grįžtu, rodos kiekvieną raidę noriu ne tik kad perskaityti, bet ir pačiupinėti:)) Gal šiek tiek primena B.Vian "Dienų puota".
Labai graži metafora apie atminties sodus.
Kai išgirstu - sodas, įsivaizduoju saulėtą dieną, basnirčia ir lėtai vaikštinėjant nuo obels prie obels, nuo krūmo prie krūmo...gal po savo vaikystės sodą, kur satydavom palapines, slėpdavomės nuo karščio, kur po šimtadienio užkasėm butelį su savo svajonėm, kur darydavom savo "sekretus"...
Taip po atminties sodus vedžioja ir O.Pamuk...Ir nejučia pati pradedi "vaikščioti" po savo atminties "sodus"... prie šio kiosko pirkai madų žurnalą, o šitoj autobuso stotelėj dažniausiai įlipdavo garsiausias miesto kotrolierius, o šio teatro kasininkę prisimeni visada vieno amžiaus ir manei, kad ji gyvens amžinai...
Kartais būna dienų lyg tyčia, kai atminties sode jokios gėlytės...vien "kaktusai":)
Panašiai kaip šioje nuotraukoje iš Marakesh'e esančio Jardin Majorelle. Šį subtropikų sodą 1920 metais pradėjo sodinti prancūzų dailininkas J.Majorelle, o vėliau sodą įsigijo Yves Saint Laurent...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą