Turiu aš TV ir šiek tiek žiūriu, bet vis tiek kartais tenka išgirsti - "tai, kad su tavim nėr apie ką kalbėtis, nes tu nežiūri to ir ano":)). Bet paradoksas tame, kad net ir nežiūrėdama TV, aš ne tik žinau kaip atrodo Radžis, bet pažinčiau jį, net jeigu sėdėčiau užsimerkus prie TV ar per radiją girdėčiau. Kaip "jie" mane pasiekia...nesuprantu:)))
Vakar ir Simonas Bartkus rašydamas apie Knygą, skirtą Vytautui Kernagiui stebėjosi, kad "Perkamiausių knygų viršūnėse dažnai “puikuojasi” biografijos personų, kurias norisi nuoširdžiai [...]".
Ir toks beveik nuo šventinio stalo pokalbių parsineštas klausimas, kodėl taip visi piktinasi J.Smoriginu, komentavusiu šokių projektą ir leidžiančiu save pavadinti "protingu, visažiniu, sako ir dievu pasivadinančiu", tarsi visi žinotų, matytų kažkokiu "kiauruoju būdu", kad jis toks nėra:))) Bet, kai jis save pavadina ir "senu žmogumi" ir savo "plike pasigiria", tai niekam neužkliūva:))O juk būtų galima ginčytis, kad pas jį ant galvos dar yra likęs vienas kitas ,tegul ir ryžas, bet plaukas, kad "senas", tai gal tik dvidešimtmečiams atrodo vos per 50 perkopęs žmogus:))
Beveik į temą tiks ir mano mylimas filmas The Five Obstructions. 2003. Jørgen Leth ir Lars von Trier bendras darbas.
1967 metais Jørgen Leth sukūrė 12 minučių filmą "The Perfect Human" ir beveik po 35 metų Lars vos Trier pasiūlo sukurti vėl The Perfect Human, tik su tam tikrom kliūtim/užduotim/Obstructions. Kliūtys labai įvairios ir išradingos,ko galima ir tikėtis iš Lars von Trier. Po kiekvienos užduoties realizavimo abu režisieriai diskutuoja - ar pavyko ir kaip?
Šį filmą galėčiau vadinti "stalo filmu", kurį dažnai norisi pažiūrėti vėl. Gaila, bet tokio Lars von Triero daugiau nieko ir nemačiau.
Visa kita labai skausminga ir antrą kartą jo filmų nebežiūriu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą