Iki šiol nebuvau skaičiusi nė vienos L.Tapino parašytos knygos, o dabar jau nežinau kurią pirmą toliau skaityti...ar apie B.Babkauską, ar apie O.Milašių, ar apie J.Baltrušaitį. Youtube.com besiklausydama knygos pristatyme kalbėjusios G.Arlickaitės išgirdau, kad jai V.Žalakevičius primygtinai liepęs paskaityti tuo metu pasirodžiusią L.Tapino knygą, nes ji "parašyta pagal geriausias prancūzų beletristikos stiliaus tradicijas". Nesu tiek išstudijavusi prancūzų literatūrą, kad patvirtinčiau ar paneigčiu šią V.Žalakevčiaus nuomonę, bet knyga tikrai užburia.
Net nežinau kur dėti akcentą. Nežinau to meto Lietuvos kino. Šiek tiek. Bet dabar su įdomumu pasižiūrėčiau visus tuos tegul ir sovietinio laikotarpio filmus, bet jau visai kitu "kampu". Knygoje labai daug pasakojama apie filmų kūrybinius procesus, apie dabar gerai žinomų aktorių pradžią kine ir apie tą kūrybą "prižiūrinčią" politinę sistemą. Velniškai įdomus tas "kaip tai padaryta" .
Autorius neprimeta savo nuomonės, sakyčiau priešingai. Knygos pabaigoje tarsi pats sudvejoja ir baigia fraze "Žmogus kaip žmogus".
Ir toks moteriškos akies pastebėjimas. Tokia plonytė mėlyna linija per visą knygą eina...apie jo santykius su moterimis, o ypač su motina.
Po viena nuotrauka yra toks užrašas "Pragyvenau gyvenimą su motina...". Gal net svarbiausias leitmotyvas, nagrinėjant V.Žalakevičiaus asmenybę.
Jo būsimai pirmajai žmonai buvo duotas patarimas : "Netekėk už vienturčio, kurį užaugino našlė". Bet argi kas klauso tų patarimų...nei tada, nei dabar:))
O bendrai, tai kaip sakė V.Žalakevičius "argi svarbu su kuo miegojo Rubensas" :))
Ir citata, kuri kartais taip tinka ir patinka man:
"Laukti iš judviejų laiškų, reiškia laukti gero oro prie Baltijos.Išeitis viena - rašyti pačiam".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą