Mane labiau domino pamatyti ir išgirsti A.Užkalnį gyvai, nei knyga.
Apie A.Užkalnį pirmą kartą išgirdau/perskaičiau berods verslo klasės livejournale.Seniai seniai. Ten buvo diskutuojama apie mėgiamiausius autorius ar autorių TOP'ą, kuriuos norėtų rasti rašančius viename žurnale:)
Porą metų skaičiau jo tekstus žurnale Istorijos, paskui Miesto IQ, todėl buvo įdomu ar gyvai kalbėdamas autorius toks pat iškalbingas kaip ir rašant.
Šiek tiek nustebau, kad susitikimas vyko ne salėje, bet Meno leidinių skyriuje. Tilpo visi atėjusieji, gal vienas kitas pritrūko kėdės, bet buvo pakankamai jauku - autorius džiaugėsi gerbėjais, nes , kaip vėliau pats rašė: "skaitytojai yra nuostabus, nes nepabuge lesu susirenka i susitikimus, nes turi daug klausimu ir dar todel, kad perka daug knygu, todel uzsidirbu benzinui, kad galeciau vazineti i visus susitikimus".
Renginys prasidėjo punktualiai. Gerbiamas rašytojas kalbėjo gal beveik valandą non stop ir taip pat sklandžiai ir išraiškingai, kaip ir rašant.
Užmanymas knygą rašyti atsirado iš neišsakytų minčių - maždaug taip supratau. Jis turėdavo paruošti 40 sekundžių trukmės radijo reportažus apie Angliją ir jos gyventojų ypatumus. Ką galima papasakoti per 40 sekundžių???:)) Tai va taip ir nusprendė, kad reikia sudėti viską į knygą, kas liko nepasakyta...:)
Sakė dažnai klausiamas ar neplanuoja knygos išversti į anglų kalbą ir leisti anglams susipažinti, ką apie juos galvoja lietuviai? Neplanuojąs, nes anglai jau seniai nesidomi kas ką apie juos galvoja,- sakė knygynuose panašių "ką galvojam apie anglus?" galima rasti ne po keletą, bet dešimtimis:)
Po ilgo pristatymo paprašė užduoti klausimų, nes sakė, kad labai mėgsta, kai jo daug klausinėja. Klausytojai ne iš droviųjų buvo susirinkę, tai ,žinoma, "jautį griebė už ragų" - į kokią mokyklą leidžiąs savo dukras? Ar privačią, kurios sudaro 7% visų mokyklų ir , be abejo, brangiai apmokamos, ar valstybinę? Manau, kad daugumą nuramino - leidžiąs į privačią, bet nelabai brangią, nes tai ne Londono centre:) Na ir tai diržą tenka susiveržti, investuojant į dukrų ateitį - nei automobilio labai naujo negali sau leisti, nei stogo jau kelinti metai nesusiremontuojąs:) Vienu žodžiu kažkaip nepapiktino gerbėjų savo finansine padėtim:))
O bendras įspūdis tai buvo toks - visi susidomėję klausėsi apie tokius keistus žmones,kurie dirbant nepersistengia. Jei ko pritrūksta, tai negalvoja iš kur gauti, bet kaip padalinti turimus (kortelių ir kitokių limitų sistemas labai myli:)) produktus.
O labiausiai mėgsta juoktis iš savęs ir, skirtingai nei lietuviai,mano, kad juokauti tinka visur ir visada.
Kiek pamenu, tai niekur jie ten nepersistengia, nesipuikuoja labai savo gudrumu, svajoja apie galimybę išeiti į pensiją kiek galima anksčiau, tada susikasti kokią lysvę ir daržininkauti:) Na kažkas panašaus kaip apie marsiečius klausytis:))
Ir atrodo norėtųsi ko nors pasimokyti iš tos nedidelės, bet turtingos šalies žmonių, bet nelabai suprantu ko:))) Tai, tur būt, knygos ir neskaitysiu :(
Man kur kas labiau patiko šis interviu:
"... visuomet rašau skaitytojui. Skirtingai nei kai kas galvoja, rašau ne dėl tų, kuriuos mano rašymai nervina, o dėl tų, kam jie patinka. Tačiau neigiama reakcija padeda suprasti, kokias stygas užkliudžiau. Čia kaip fotografija: šviesa ir šešėlis abu reikalingi, kad sukurtų vaizdą.
Ką patartumėte, ko palinkėtumėte lietuvaičiams.
- Palinkėčiau niekada neužsibrėžti virš savęs „stiklo lubų“ ir neatsisakyti svajonių, nes kažkas kitas Jums pasakys, kad tai neįmanoma.. Gyvenime man teko sutikti kelis žmones, pasiekusius žemiškame gyvenime itin daug – karjeros, pinigų, šlovės. Jie dažniausiai išsiskyrė ne tik ir ne tiek talentu ir protu – nors nebuvo nei kvailiai, nei vidutinybės – bet nenustygstamu sugebėjimu atsikelti po nesėkmės ir kovoti toliau."
Besėdėdama pastebėjau stalus nuklotus knygom ir kortelėm su užrašais: "Šią knygą bibliotekai dovanojo....".
Gražu, bet.....
