Modelis

Kai ėjau šiandien į filmą M.Žilinsko galerijoje, tai net keletas užsieniečių fotografavo pusiau aprengtą nuogąjį berniuką. Tas berniukas kartais būna nuogas, kartais kuo nors papuoštas, pvz., Bienalės metu "Coolturistės" prie jo prikabino rožinių kregždučių. Kažin ar užsieniečiams tas berniukas įdomus, ar tai, kad jis aprengtas?:)))

Va A.Užkalnis buvo sakęs, kad anglams visai neįdomu kas ką apie juos galvoja, o man rūpi, kad apie Lietuvą gražiai galvotų:))))

Neseniai radau tokį blogą tttfoto's experiences in Lithuania, kur man nepatinka kad taip mato lietuvius :))

Pasižymėjau tą blogą, kad galėčiau stebėti, kaip mus mato ir supranta užsienietis:)

Pažįstamos iš interneto dienoraščių

Šiandien žurnale Laima perskaičiau apie dvi blogeres:)

Vieną jų "sekiau" Bloge dviese azijoje devynis mėnesius ir dabar, kai pamačiau žurnale, toks jausmas, kad apie gerą mano pažįstamą rašo:))


Blogą Cherry boutique
irgi gerai žinau, retkarčiais kaip stiliaus žurnalą paskaitau.

Prie šiandienos naujienų dar ir Tibeto kultūros kino festivalis šiomis dienomis vykstantis Kaune. Filmus rodo M.Žilinsko galerijoje.
Viename jau buvau. Susidomėjusių daug, beveik pilna salė.
Žiūrėjau tokį pažintinį - beveik nuo A paaiškino kas yra tikrasis budizmas. Tai yra savojo ego atsisakymas/paaukojimas. O tai tie, kurie turi dar ir alter ego, tai turbūt per vieną gyvenimą nespėja tapti budistais?:))

Sezono pabaiga sukelia galvos skausmą

Rodos va imsiu ir parašysiu, bet pradedu rašyti ir "sakinys užmiega nepasiekęs taško", kaip sako K.Navakas:))

Skaičiau interviu su daugelio mėgiamu The Sartorialist.
Kaip gali galvos neskaudėti, kai matai tokias nuotraukas ten:))

Pridėsiu nuorodą, ką domina - pasiskaitys:)

“I didn’t say I liked the whole look, I just took the picture because there was something about it that I thought looked really cool.” So it can be all of it; it can be a little bit of it; it can be just the hair; it can be the person"

Ko norėčiau paklausti pas G.Radvilavičiūtę

Knygų mugėj nebuvau.
Darbo šeštadieniui suversim kaltę:)

Paskutiniajame "Miesto IQ" žurnalo numeryje apie savo skonį knygoms pasakoja rašytoja G.Radvilavičiūtė. Sakosi, kad praėjusioje knygų mugėje pirko K.Navako "Stalo sidabrą". O kažin ką šiemet pirko, paklausčiau, tik nežinau kur ją rasti:))

O šiaip sakosi jau galinti sau leisti skaityti tik labai geras knygas. T.Maną, M.Prustą ir pan.,o taip pat tų rašytojų kūriniai yra ir rašymo meno vadovėliai.

Neseniai The Guardian skaičiau, kad norint išmokti rašyti, reikia pamėginti kopijuoti mėgiamą autorių, t.y. bandyti rašyti kaip jis. Juk piešti irgi mokotės, pradžioj kopijuodami,- patarė vienas.
Niekad nebuvau dar girdėjusi tokio patarimo:)

Kažkur G.Radvilavičiūtė rašė/pasakojo, kaip Vilniuje sutikusi savo draugę (?), kuri baisiai skubėjusi ir bijojusi pavėluoti į Panevėžio autobusą. Kodėl negalinti pernakvoti pas savo seserį?, - paklaususi G.R.
- Tai, kad ji nežino kas yra K.Navakas, - kaip aš pas ją nakvosiu????,- atsakė:)))

Nors G.Radvilavičiūtės tekstuose niekada nesuprasi kur fikcija, o kur tikrovė, bet visai tikiu, kad toks pokalbis buvo in real:))))

W.Szymborska savo "Neprivalomuose skaitiniuose" siūlė palyginti D.Carnegie patarimus žmonoms, kurių vyrai neištikimi, su Blaivybės draugijos ataskaitomis iš “Pomirtinių Pikviko klubo užrašų”. Tik nebandykite sudejuoti, kad neturit namie šios knygos .Ji net girdėti nenori, “kad kas nors namie gali neturėti “Pikviko klubo”.

Kad ir kaip mėgstu W.Szymborską, bet "Pikviko klubo" neturiu, deja:)) Bet skaičiau!:)

Ir dar viena G.Radvilavičiūtės mintis:

"Geras literatūros kūrinys žmogų turi įtraukti kaip šulinys kibirą. Kibirą, kuris panyra tuščias, o išnyra pilnas ar bent apypilnis".

Haskiai ir sniegas

Savaitgaly atsitiktinai papuoliau į Tarptautines šunų kinkinių varžybas. Nors nieko neišmanau šitame hobyje, bet pabūti ir pamatyti kas tai yra - susigundžiau.

Renginys vyko labai gražią tikros žiemos dieną ir labai gražioje vietoje Kauno rajone, Jadagonyse. Maždaug ties Zapyškiu, tik ant kalno.

Šį sportą labiausiai mėgsta haskių veislės šunys ir aktyvų gyvenimą būdą mėgstantys jų šeimininkai. Nors varžybos vadintos tarptautinėmis, bet tik du latvių dalyviai, o visi kiti vietiniai.Buvo gražu žiūrėti į daugybę haskių vienoj vietoj. Gražuoliai iš Aliaskos tiesiog:)

Varžybos vyko keliais etapais. Naktinių nesulaukėm. Kinkinių trąsos ilgis buvo 5 km. Sakė, kad nugalėtojai atčiuožė maždaug per 14 minučių, o mėgėjai, dalyvaujantys pirmą kartą užtruko ir visas 20:)

Siekiama, kad šunų kinkinių sportas Lietuvoje taptų oficialia sporto šaka. Ketinama įkurti Lietuvos šunų kinkinių sporto federaciją .Vasarą haskiai kinkomi į specialius triračius.

Skaičiau,kad Kernavėje siūloma tokia pramoga - su šunų kinkiniais po mišką pasivažinėti tiek žiemą, tiek vasarą ir norinčių netrūksta.

Pradžioj buvo gaila žiūrėti į tuos šunis pakinkytus po 2, po 4 ar net 6...ir tempiančius šeimininką į trasą, bet paskui mane įtikino, kad haskiai tiesiog miršta iš malonumo ką nors tempiant paskui save ir kuo greičiau, tuo smagiau:)))

Puiki pramoga visai šeimai. Fotografai ir gulom ir sėdom gaudė gražiausias pozas tiek haskių, tiek jų šeimininkų. Net ir aš nesusivaldžiau ir pridėjau čia tiek fotkių kaip nė vienam iki šiol įraše:)))

Nu bet gražu gi!!!:)

Televizijos žvaigždė teatre

Buvau pažiūrėti A.Cholinos spektaklio "Vyrai ir moterys".
Niūri,kaip visada šalta, sovietmečiu dvelkianti Girstučio salė, bet pilnutėlė. Foje prie programėlėmis nukloto stalelio stovėjo Jos (A.Cholinos) sesuo. Aplink viens kitam šnibždėjo - " Matei, tai jos sesuo!Labai panašios!". Kažkodėl būnant Vilniaus salėse tokių šnabždesių nesigirdi, nors ten ir JŲ ir JŲ seserų,brolių,vyrų ir pan. dažniau ir daugiau vaikšto. Ir Kaune, atrodo, labai reikšminga eiti į teatrą, kur vaidina kuri nors TV žvaigždė, nes rūbinėje belaukiant palto, girdėjau dažniau aptarinėjant Leo dalyvavimą spektaklyje, nei pačios režisierės pavardę.

Spektaklis gerokai ištęstas ir banaliais štampais panašus į anšlaginius urvinius vyrus,moteris ir kitus radijo erelius. Nors nė vieno iš jų nemačiau, bet aplink tiek daug kalbama apie juos, kad jaučiuosi lyg buvusi ir net ne savo noru.
Viskas dar pusė bėdos,į grakščias ir gražiai aprengtas profesionalias balerinas buvo malonu žiūrėti ir aikčioti dėl jų lieknumo bei lankstumo. Nejauku būdavo, kai publika taip įsijausdavo į muziką (grojo klasiką, nors programėlėje neįvardinti nei kūriniai nei autoriai, a la garso takelis ir tiek), kad pradėdavo ploti į ritmą, kaip kokioj kaimo kapelų šventėj. Nedaug trūko, kad būtų pradėję šaukti "assa!":)))

Girdėjau ir spektaklio "įvertinimą".Viena žiūrovė draugei sakė, kad "Londone už tokį reginį kaip niekur nieko 200 svarų būtum suplojus".
Kažin kaip čia yra, dabar galvoju, sako, kad ten viskas pigiau ir geriau, o va toks, mano akimis labai šiaip sau spektakliukas, kainuotų tokius pasakiškus pinigus????
Nelabai tikiu, kad anglai taip lengvai tuos svarus mokėtų belekam...

Vienu žodžiu - nieko gero.

Vasario 16-oji

Įžangai citata iš R.Čičelio straipsnio.

"Štai Jums sostinės senamiesčio vaizdelis: eina Universiteto gatve grupelė prancūzų turistų ir teiraujasi lietuvių praeivių, kaip surasti Algirdo Juliaus Greimo centrą. Lietuviai gūžčioja pečiais ir stebisi – iš kur tie prancūzai ištraukė kažkokį Greimą? Nedaug kas iš mūsų apie jį bent girdėjome, o ką jau bekalbėti dėl konkrečių žinių apie žymųjį Prancūzijos lietuvį, sukūrusį atskirą filosofijos discipliną – semiotiką."

Šiandien kaip tik proga parašyti apie knygas, kurias perskaičiau vieną po kitos,galima sakyti domino principu sukritusias.

Pirmoji, nuo kurios pradėjau buvo Aušros Marijos Sluckaitės - Jurašienės "Egziliantės užrašai".
Sudėliota iš trumpų (auto)biografinių novelių, prisiminimų ir miniatiūrų apie autorės pažįstamus, draugus, artimuosius. Prisiminimų laikotarpio diapazonas labai platus. Yra ir apie iki šiol nagrinėjamą mistišką Vytauto Pociūno žūtį.

Šiltai ir atsargiai pasakoja autorė apie jau išėjusius anapilin tėvą ir mamą, skausmingai prisimena priverstinę emigraciją.Įdomus buvo pasakojimas apie salą Nemune ties Merkine, kurią architektas M.Navakas nušeinavo ir su vietos gyventojais įtvirtino ten bures taip, kad būtų panaši į laivą.

Istorija apie lietuvių klasiką dailininką Augustiną Savicką sudomino taip, kad toliau pasiėmiau skaityti A.Savicko "Žalia tyla.Memuarai". Na ne Č.Bukowskis, bet save pavadinęs "pijoku" labai smagią knygą parašė. Chaotiškai klaidžiodamas po savo prisiminimus, juokingų ir tokių,kai sakoma "būtų juokinga,jei nebūtų graudu" nutikimų iš savo gyvenimo aprašęs. Pavyzdžiui, apie A.Venclovą, kuris pasižymėdavęs savo šykštumu, kartą buvo išprovokuotas nusipirkti A.Savicko paveikslą.

Kita A.M.Sluckaitės - Jurašienės istorija apie menininkus Aleksandrą ir Vytautą Kašubas atkreipė mano dėmesį į šių metų madingos spalvos viršeliu išleistą "Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988-1992) ",sudaryta A.Kašubienės. Beje šios knygos apipavidalintojui Zigmui Butaučiui atiteko viena iš 4 premijų Knygos meno konkurse "Vilnius 2008". Teminė grupė „Grožinė literatūra ir eseistika“.
Pacituočiau, bet ką ta citata parodys?:)) Reikia paskaityti!Kokie laiškai! Kokia meilė!:))Paminėsiu tik tiek, kad abiem tuo metu jau apie 70 buvo...

Ir po šios knygos iš amazon.com nusipirkau Aleksandra Kasuba "Child ticking", kuri kol kas laukia eilės:)

Atrodo tiek daug knygų ir tiek daug įspūdžių jas skaitant buvo,kad galėtum pasakoti ir pasakoti ...,
bet reziume - tik paminėjau tas knygas. Nedažnai gi pasitaiko toks domino principas, kai viena knyga veda į kitą knygą ir smagu, kad šie autoriai ir jų prisiminimuose minėti žmonės yra žinomi ne tik Lietuvoje, nors kai kurie, svetur labiau, nei Lietuvoje...

Prasmingos mirties paieškos A.Vardos filme

Posakis - "Numirti iš meilės", turbūt, užimtų vieną iš prizinių vietų banalybių TOP'uose. Bet Agnes Varda filme "Cléo de 5 à 7" (1962) tas posakis skamba visai nebanaliai.

60-ųjų Paryžiuje susitinka pop žvaigždė, belaukianti gyvybiškai svarbių medicininės apžiūros rezultatų, ir kareivis, leidžiantis paskutines atostogų valandas, prieš grįžtant į Alžyro karą. Būtent kareivis ir samprotauja apie "prasmingą" mirtį.Sako, jog kare kasdien žūsta žmonės...šiaip, tarsi be prasmės, tai argi ne verčiau būtų numirti iš meilės? Tik jis niekaip nerandąs tokios, kuri drįstų būti taip mylima...

Šis filmas galėtų būti dedamas į tą pačią lentyną, kur jau stovi knyga "Valgyk.Melskis.Mylėk", kur galima rasti patarimų...kaip išdrįsti atsilaužti "kampuką" ---čia ir dabar---


"Cléo de 5 à 7" žiūrėti, jei ieškot temos, kai tinka šie raktiniai žodžiai:

Paryžius, 60-ieji metai,vėžys, Alžyro karas, feminizmas, mirties baimė, la chanson...

Filmą būtina pažiūrėti, jei dar iki šiol nematytas nė vienas Agnes Varda filmas:)

Lietuvis - tai skamba išdidžiai! Ar ne?:)

Perskaičiau spaudoje, kad Prancūzijos sausio mėnesio žurnale "GEO" yra straipsnis apie Lietuvą. Rašoma, kad straipsnis gausiai iliustruotas meninėmis nuotraukomis,pasakojama apie lietuvių gyvenimą, istoriją, kultūrą ir gamtą. "Straipsnio autorius Lietuvoje kalbino tris skirtingo likimo ir amžiaus moteris. Jos pasakodamos savo gyvenimo istorijas atskleidė nelengvą Lietuvos ėjimą nepriklausomybės link".

Kol kas neradau to straipsnio, bet labai įdomu kokias moterų gyvenimo istorijas straipsnio autorius pasiūlė 4 milijonų tiražu spausdinamo žurnalo skaitytojams.
Tomis istorijomis susidomėjau todėl, kad neseniai skaitytoje A.Juozaičio knygoje "Karalių miestas be karalių" irgi buvo papasakota vienos moters istorija.

Kaliningrade (knyga apie Karaliaučių-Kaliningradą-Kionigsbergą)po karo likusi vokiečių tautybės moteris ištekėjo už ruso, bet sakė bijojusi apie savo tautybę prisipažinti vyrui, todėl save įvardijo kaip lietuvaitę ir tuo pačiu pasiteisino dėl netaisyklingos rusų kalbos. Bet, kai po 30 kartu nugyventų metų prisipažino apie savo vokišką kilmę...vyras ją paliko.
Šiurpu buvo skaityti apie tokį "nugalėtojų tautos" mentalitetą, todėl ir įdomu ką papasakos prancūzams tos trys lietuvių moterų gyvenimo istorijos:)

O knyga "Karalių miestas be karalių" man šiaip sau. Yra įdomių faktų, gal net džiaugiuosi, kad perskaičiau ją, bet ... daugiau A.Juozaičio knygų nenorėsiu skaityti.

Ciao*

Esu skaičiusi visas tris į lietuvių kalbą išverstas A.Gavaldos knygas. Rodos, kol kas daugiau ir nepastebėjau. Vienoje iš jų, "Aš mylėjau", aprašyta sudužusios meilės istorija "3D formatu", t.y. kaip tai atrodo Jai, Jam ir Jos uošviui. Kai kas vadina, būtent šią, A.Gavaldos knygą banalia, kai kam neva trūksta sodraus santykių aprašymo. Gal čia skonio reikalas, nes yra mėgstančių, kaip sakė J.Miltinis...jausmą išsakyti rusiškai- "zariežu!", o galima ir subtiliai "laikant skutimosi peiliuką tarp pirštų ir vis brūkštelint, nepapjaunant iškart":)) Man patiko ši knyga, o labiausiai įsiminė ten aprašytas pavyzdys, kurį kartais pritaikau savo kasdienybėje:)

Tėtis su dukrele pirko bagetę ir , jiems išėjus iš parduotuvės,mažoji paprašė "kampuko".Tėtis gražiai paaiškino, kad, kai grįš namo, atsisės prie stalo - ji gaus tą kampuką.Kaip buvo žadėta,- namie tėtis atpjovė tą kampuką ir duoda dukrelei, bet toji pareiškia - bet aš jo dabar jau nebenoriu! Aš norėjau tada!


Vakar gavau paštu knygą iš Bėgančių su vilkais. Vadinosi "registruotas laiškas", bet buvo labiau panašu į siuntinį "iš Amerikos":)))380 puslapių storio knyga voke! "Laiškas" keliavo 100 km. visą savaitę .Jau buvo neramu ar kur neužpustė su visa paštininke.

Nors šiuo metu vis dar skaitau O.Pamuk "Juodają knygą", kuri tokia graži, kad skaitosi labai lėtai, bet negalėjau iškęsti, neatsilaužusi to "kampuko" iškart, be eilės":)) Atsiverčiau, pradėjau skaityti ir...dalis "Papasakok, ką valgei" jau perskaityta. Maždaug trečdalis.

Mėgstu žymėtis patinkančias mintis lipdukais, tai beveik kiekvienam puslapyje tenka klijuoti:) Iš tikro labai skani knyga:)

Kažkada, rodos, Ž.Pipinytė pasakodama apie K.Kieslowski filmą "Trys spalvos.Mėlyna", sakė, kad buvo skelbimas, kur vyras ieškojo moters, kuriai patiko šis filmas.
Man irgi patinka turėti tokių draugų, kuriems patinka tie patys filmai, knygos.Kai galima kalbėti citatomis, kai supranti iš pusės žodžio apie ką kalbama....:)

Ši E.Gilbert knyga būtų viena iš tokių knygų:)

Perskaitysiu tą knygą greitai, dar pasimėgausiu tais pažymėtais puslapiais ir iškart skelbiu, kad Knyga yra keliautoja , todėl kas norėtų ją gauti registruoto laiško keliu, turėtų man parašyti: lorcai@yahoo.com

Ir trumputė citata: "Aš taip pamilau savo valgomą picą, kad ekstazės apimta pamaniau, jog pica savo ruožtu galbūt pamilo mane. Tarp manęs ir picos užsimezgė ryšys, vos ne romanas".

----
*Ciao - tai sutrumpinta intymi frazė, kurią viduramžiais atsisveikindami vartodavo Venecijos gyventojai: Sono il suo schiavo!. ji reiškia "Aš esu tavo vergas!"