Kas nebijo bobausių? Aš:)

Atsitiktinai pataikiau į mobilųjį turgelį, dar vadinamą ekologišku. Kaune jie turi spec.grafiką kur kokią dieną prekiaus, bet man nelabai aktualu tuo madingu žodžiu "ekologiškas" vadinami produktai, todėl grafiko nesimokiau atmintinai. Tiesiog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoj vietoj.

Vienas kitas pastebėjimas.
Daržovių išvaizda nelabai skyrėsi nuo eilinių parduotuvių lentynose esančių, bet kaina - labai. Žuvis dar labiau. Mėsos ten nebuvo. Rūkytais gaminiais nesidomiu.Sūriai labai maži ir labai brangūs.Duona ir bandelės buvo visur vadinamos "naminėmis".

Dėmesį atkreipiau į žmonės, parduodančius tuos produktus. Na jei produktai ir panašūs į kitur parduodamus, tai žmonės tikrai skyrėsi nuo paprastuose turguose matomų prekeivių.Čia jautėsi, kad žmonės patys augina ar gamina ir jaučiu, kad kartą du ten pabuvojus, norėsis grįžti dar ir dar.

Pirkau keletą produktų. Viskas skanu ir šviežia. O svarbiausia, dėl ko čia sugalvojau parašyti, tai grybai. Vienas dzūkas pardavinėjo bobausius (tokie grybai). Sakė prigrybavęs dzūkijos pušynuose. Buvau girdėjus apie tuos grybus, bet neteko ragauti.

Taigi nusipirkau. Grįžus pasiguglinau ką žmonės šneka apie tuos bobausius. Hmmm...pasirodo nieko gero. Turi nemažai nuodų ( giromitrino, kuris sukelia virškinimo ir nervų sistemos sutrikimus), todėl reikia elgtis atsargiai.

Vienas toks Poviliukas sakėsi prisigrybavęs ir klausinėjo visų patarimo ką su jais daryt. Tai ir aš paskaičiau.

Vieni patarėjai ramino, kad visi grybai valgomi, nors kai kurie tik vieną kartą, kiti drąsino ir tik dėl viso pikto rekomendavo gėlių nusipirkti. Kiti pateikė statistiką, neva nuo 1964(?) metų yra mirę tik 160 žmonių nuo šitų grybų (Lietuvoj??? bet nerašė kur ) na ir tik vienas sakė - gerai nuplauk, išvirk du kartus, po to sviestuko, grietinės ir vėl už krepšio miškan:)

Tiesa dar sakė, kad maždaug porą dienų gali tekti palaukti, kol paaiškės kuo tas gurmanavimas baigsis.

Tai va. Porą dienų jau praėjo. Rašau ir galvoju, kad buvo labai skanūs tie grybai. Noriu dar. Tik labai sunku iš jų išplauti žemes. Valgant bent kartą tikrai tarp dantų sugirgždės. Bet gal taip ir turi būti...gi ekologiški, ne ant asfalto auginti:)

Viltys sudygo !

Ir vis dėlto sudygo mano obuolių sėklos! Sudygo tos, kurios visą žiemą gyveno balkone.
Nepamenu tiksliai kiek ten sėklų buvo, bet panašu, kad sudygo visos arba dauguma.
Reiškia tos mažytės sėklytės labai gudrios - rudenį užmigo, kaip kokios meškos, o pavasarį prabudo:)
Džiaugiuos labai ir begalo:)

Laukiu vasaros

Nežinau ką daryti, kai nebeveikia atsineštas video. Nesinori, kad juodas langas liktų. Paprasčiausia būtų nieko nesinešioti, bet kartais neiškenčiu.
Pasidėsiu nuotrauką, kuri žadės atostogų nuotaiką :)

O gal ateitis jau yra atėjusi?

Pasirodė naujas žurnalas "IQ".
Jo ištakos, matyt, iš žurnalo "Miesto IQ". Šiuo atveju irgi esu įsipainiojusi į šiokią tokią istoriją. Buvau užsiprenumeravusi "Miesto IQ". Po keletos pristatytų žurnalo numerių, gavau redakcijos laišką su atsiprašymu, kad žurnalas išeis rečiau, nei buvo žadėta ir , jei aš nieko prieš, tai man atneš tuos likusius egzempliorius atitinkamai pratęsiant laiką, o jei ne, tai siūlė kreiptis - ir jie grąžins pinigus. Man tiko, jokių pretenzijų neturėjau, o be to sunkmetis, tai kaip nesuprasi.

Nešė, nešė, o šį mėnesį jau nebe "Miesto IQ", bet tik "IQ" pavadintą gavau. Ir vėl laiškelis pridėtas su panašia info - priimti arba grąžins pinigus. Tinka ir net apsidžiaugiau, kai pamačiau baltas avis raudonoje pievoje : "IQ The Economist partneris Lietuvoje".

Teko laikyti rankose tikrą "The Economist". Malonus ne tik liesti, bet ir skaityti, toks brangus visom prasmėm žurnalas, o jo lietuviškas partneris...jau ne... Irgi visom prasmėm.
Apie viską po tuputį. Politika, finansai, kultūra. Straipsniai nuobodūs, viskas lyg jau kartą skaityta, girdėta, nors rašo, kad yra "rinktinių straipsnių iš "The Economist".

Smagiausia buvo paskaityti K.Navako recenziją apie naują R.Rastausko ese knygą "Privati teritorija". Nors pagal RoRa filosofiją, būtų galima pasakyti, kad verta šį žurnalą nusipirkti dėl šios vienintelės recenzijos.

Vienas iš tokių "girdėta,skaityta" straipsnių buvo pamąstymas apie skaitmeninių knygų ateitį. Nebuvau įsidėmėjus elektroninių skaityklių kainų. Dabar žinosiu - Apple iPad Amerikos rinkoje kainuoja 1200-2100 litų, nors pas mus dar net neįmanoma jų nusipirkti. Toliau skaičiukai apie būsimas el.knygų kainas - jos turėtų būti 30 - 50 % mažesnės už popierines.

Sako, kad tai ateitis, kad išpopuliarės, bet aš netikiu.
Kas mane įtikins, kad namai be popierinių knygų bus jaukūs?

Kaip bus galima akimirksniu pažvelgti į šeimininko sielą, jei atėjus į svečius nematysim jokių knygų nugarėlių?

Ir kas pakeis knygą - dovaną, kai gali atsiversti belekur ir akimirksniu sužinoti ką tau padovanojo - apie vyną ar apie žvaigždes ?:)

Vos nepamiršau - dar labai patiko interviu su atominės energetikos profesorium, rašytoju ir keliautoju, gyvenimo gurmanu - Kaziu Almenu, sakančiu, kad "nieko nėra blogiau šitam gyvenime kaip nuobodulys".

Badaujantis bankas (arba) Nekenčiu reklamos

Esu kažkada turėjusi vieną vienintelį sandėrį su Snoro banku. Aišku pas juos liko mano kontaktai. Dabar pasakysiu, kad daugiau niekada nesikreipsiu pas juos dėl jokios paslaugos.

Supykau du kartus ant Snoro.
Pirmą kartą dar atleidau, bet po antro karto - nebe.

Prieš kokias porą savaičių radau pašto dėžutėje pranešimą, kad man yra registruotas laiškas pašte, kurio darbo laikas sutampa su mano darbo laiku ir plius dar yra man nepakeliui. Smalsu žinoma iš kur tas registruotas laiškas, gal koks dėdė Amerikoj atsirado, būna gi. Suradau laiko ir nuvažiavau to laiško. Pasirašau kažkokioj didelėj knygoj, su visais tapatybės įrodymais ir gaunu laišką pagaliau. Nelengvas, užčiuopiu, kad kažkas yra daugiau, nei popieriaus lapas. Atplėšiu ir randu Snoro dovanėlę - kreditinę kortelę su nebepamenu kokiom ten galimybėm pirkti į kreditą .Ir dar pasveikinimas, kukliai pažymint, kad už kotelę mokėti nereikės - tai Snoro dovana . Ačiū ačiū - nereikėjo, turbūt taip reiktų padėkot.

Bet aš neprašiau pas juos jokios kortelės!!! Nebuvau jau šimtą metų pas juos, o jie gudriai prisišaukė mane - privertė pasirašyti, kad laišką gavau...reiškia kortelę irgi.

Gerai. Tiek to. Atplėšiau, žvilgterėjau ir įmečiau kažkur į stalčių, nes man nereikalinga. Turiu ką nešiotis ir taip. Beveik ir pamiršau, tai reiškia kaip ir atleidau.

Vakar skambina , apie 18 val,kreipiasi vardu , lyg sena seniai girdėta draugė ir klausia ar naudojuosi Snoro kortele. Kol supratau apie ką eina kalba. Ne, sakau, nesinaudoju. O kodėl, ar aktyvuota jau kortelė,klausinėja toliau.Ne??? Tai tada prašom šią savaitę aktyvuoti.Ir pažadėjo paskambinti vėliau, paklausti kaip sekėsi ir gal kokių klausimų turėsiu.

Va po šitos "reklamos" tikrai Snorą aplenksiu iš tolo. Negana, kad trukdo mano darbo laiką, bet dar ir po darbo, ir dar turiu aiškintis kodėl aš nesinaudoju jų dovana, atsiprašant.

Betrūksta, kad grįžus namo, prie durų rasčiau vežimėlį iš Maximos su maisto produktais (žinoma ir su sąskaita), nes esu pas juos pirkusi maisto ir anksčiau...

Kaip Kazlas sakydavo - nekenčiu reklamos !

Netikėtumų galima tikėtis tik iš ugnikalnio

Kažkodėl tik šiandien prisiminiau senokai skaitytą S.Sontag "Ugnikalnio mylėtojas", nors jau keletas dienų, kai žodis ugnikalnis karaliauja dėmesio centre.

Tiek knygos pavadinimas , tiek jos turinys labai dera prie šio reiškinio.
Panašiai buvo,kai Maskvoje vyko pučas, o aš tuo metu skaičiau I.Šeiniaus "Raudonąjį tvaną". Toks stereo efektas.Jei dar būčiau buvus Maskvoje tuo metu, tai kaip ir 3D formatas jau...

Gal vis dėlto kažkas, kokiame nors aerouoste skaitė S.Sontag "Ugnikalnio mylėtoją", kai išgirdo, kad skrydis atidedamas, nes...išsiveržė ugnikalnis.


Šią knygą įdėčiau į savo mėgiamiausių knygų 10-tuką. Dabar prisimenu tik tiek, kad knyga apie kolekcionierių, kuris buvo pamišęs dėl ugnikalnių.
Tiesa knygoje aprašomas ugnikalnis "gyvena" ne Islandijoje, bet koks skirtumas...
Įdomu ir tai, kad knygos vietovardžiai autentiški. Herojai taip pat autentiškos asmenybės - seras Williamas Hamiltonas,Didžiosios Britanijos karo didvyris viceadmirolas Horatio Nelsonas, jų abiejų mylimoji Emma Hamilton.



"1766, 1767, 1777...1779.Kiekvienas išsiveržimas kaskart stipresnis už ankstesnį, kiekvienas, kuris, dar bus, teikia vis gražesnių vilčių sulaukti katastrofos.[...]

Stovėdamas terasoje, Cavaliere regėjo, kaip stulpas po stulpo balto garo čiurkšlės kyla viršun, trissyk pranokdamos tą kalną į aukštį ir plotį, ir galiausiai jose atsirado juodų ruožų, lygiai taip, kaip kitados ugnikalnio išsiveržimą yra aprašęs Plinijus Jaunesnysis : candida interdum,interdum sordida et maculosa (tarpais balta, tarpais purvina ir dėmėta)- nelygu kiek žemės tas debesis nešėsi su savim. Po to užėjo vasaros audra, oras įkaito ir praėjus kelioms dienoms iš kraterio pakilo raudonų liepsnų fontanas.Naktį galėjai skaityti gulėdamas lovoje už kelių kilometrų blausiai liepsnojant kalnui.Pranešime Karališkajai Draugijai Cavaliere aprašė tuos juodus audros debesis ir šviesų ugnies stulpą su žaibo pavidalo liepsnomis veikiau kaip gražų, o ne kaip keliantį siaubą".

O apie šį, 2010-aisiais išsiveržusį ugnikalnį, ar bus literatūriškai aprašyta, ar tik video įrašai liudys...?

Sėkmės paslaptis slypi mumyse

G.Kasparovo knygą "Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais" (How life imitates chess) skaičiau labai ilgai, nes vos ne kiekvieną sakinį teko skaityti po kelis kartus, kol supranti kas ten parašyta. Tokio baisaus vertimo dar nesu mačiusi. Negaliu suprasti kodėl? Versta iš anglų kalbos. Rodos, anglų kalba ne egzotika ir vertėją rasti galėjo. Knygą išleido "Eugrimas" - tituluojanti save akademinės ir profesinės literatūros leidykla. Vertėja Laima Račienė. Pasiguglinau...ji verčia ir iš prancūzų kalbos vaikams. Jeigu ji taip verčia knygas ir vaikams, tai gink dieve nuo tokių knygų...Pacituočiau, bet iš principo negaliu dauginti nepaskaitomo teksto. Kam įdomu, pasiskaitys.

G.Kasparovas pasakoja apie savo kelią į šachmatų viršūnes ir kartu analizuoja kokios jo charakterio savybės nuvedė jį ten, kur dabar yra. Net keletą kartų pakartoja, kad norint eiti į priekį - reikia nebijoti sunkumų, nebijoti pralaimėti, nebijoti permainų ir nežinomybės, ištraukti save iš įprastos komforto zonos ir prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Cituoja Čerčilį sakantį :"Sėkmė nėra galutinė, nesėkmė nėra mirtina, svarbu tik drąsa reikalinga darbui tęsti".

Patiko mintis apie kompiuterio galimybes. Taip, sako jis, kompiuteris gali duoti atsakymus į visus klausimus, bet juk svarbiau yra Klausimas, o ne atsakymas. O šachmatais su kompiuteriu niekada nebus taip įdomu žaisti, kaip su žmogum, nes juk kompiuteris nesugebėtų...blefuoti :)

Man buvo įdomu ir apie šachmatų pasaulio įžymybes paskaityti ir apie jų naudotus psichologinius "ėjimus", kai norėdavo tapti nugalėtojais...

Pasvajosiu apie tokį laiką, kai atvertus knygą, bus galima rasti kokį nors, kokybišką vertimą garantuojantį, ženklą.

Apie geriausius 2009 vertimus.

Minios herojai

A.Rodin'as kažkokia proga savo skulptūras pavadino marmuro luitais, iš kurių išimta visa, kas nereikalinga.

O kanadietis animatorius M.Sutherland padarė priešingai - į 6 su trupučiu minučių trukmės filmuką "La Fête" sudėjo tik tai, kas reikalinga :)

La Fete (HD - 2010) from Malcolm Sutherland on Vimeo.

Prancūzai sako: C'est magnifique!
Amerikietis pakomentavo: "Such attention to tender little details of
human energy!"
O aš sakau: "Nepakartojama!" :)

Obelaitė, duona ir Velykos

Bandau dar spėti į nuvažiuojantį Velykų traukinį ir palikti nors keletą sakinių.

Nuotrauka iš čia

Pernai rudenį sugalvojau, kad noriu turėti obelaitę balkone. Būna juk tokios žemaūgės ir dar su mažais raudonais obuoliukais. Bet kai sugalvojau-jau buvo per vėlu važiuoti į turgų ieškoti medelio, todėl pabandžiau pasėti obuolio sėklas. O ką! pagalvojau - jei sužaliuoja citrinos, avokado kaulas pavirsta medeliu, tai kodėl obelaitės neišauginus?

Pasėjau daug ir visur- vieną vazoną palikau žiemoti balkone. Deja deja - nė viena neišdygo. Tai čia buvo tokia liūdna pavasario žinia.

Kitas eksperimentas buvo bandymas išsikepti duonos, kuriuo užkrėtė vieno mano skaitomo BLOG'o aprašytas pavyzdys.

Tas bandymas užtruko beveik tris savaites. Niekaip nepavyko užsiauginti raugo. Bet čia jau rankų nenuleidau - maišiau, laukiau, pyliau lauk ir vėl maišiau, laukiau, pyliau lauk...beveik du kg. ruginių miltų sueksperimentavau. Net susiradau norvegiškų, švediškų duonos kepimo receptų, kol kartą pavyko - išrūgo tas raugas.

Iškepiau duonos kepaliuką ir kaip tik Velykoms. Simboliškas pasirodė tas sutapimas - savo rankom užraugta ir iškepta duona ir Velykos.

Jokių receptų nedėsiu - viskas yra internete. Džiaugiuosi atradusi šį, gal būt, ritualu virsiantį užsiėmimą.