Greiti pinigai

Sėkmės mokytojai sako, kad stebuklai prasideda, išėjus iš savo komforto zonos. Šį pavasarį patyriau tokio stebuklo skonį. Dalyvavau Algirdo Karaliaus dviejų dienų seminare "Greiti pinigai". Visą dieną klausėmės teorinių mokymų kaip išgyti nuo finansinio aklumo ir finansinio paralyžiaus. Dienos pabaigoje seminaro dalyviai buvo suskirstyti į grupes po dešimt žmonių ir turėjom atlikti praktinę užduotį "Oro pardavimas". Per dvi valandas kiekviena grupelė turi uždirbti po du šimtus litų. Kaip? Instrukcija nepridedama. Grupės vilniečiai pasuko automobilius link artimiausio prekybos centro. Bandėme kurti blitz verslo planus, kaip galėtume užsidirbti pinigų ? Gal pasiūlyti automobilių plovimo paslaugą? Bet nei kibirų, nei skudurų, nei juo labiau šepečių su savim neturėjome, o be to mūsų apranga, skirta sėdėti ir klausytis prabangiai kainuojančios teorijos Litekspo parodų salėje. Kas beliko - nusprendėm tiesiog prašyti pinigų. Stovėjom prie IKI prekybos centro miegamajame Lazdynų mikrorajone. Šeštadienio popietė, vos vienas kitas praeivis. Pradžioj bandėm daryti mini apklausas - ar aukojate ? Dvi jaunos mamos su vežimėliais, atsakė, kad retkarčiais aukoja, bet pačios nusprendžia kiek ir kam. Mums paprašius paaukoti -atsisakė. Vieni tiesiog nusukdavo žvilgsnį į šoną ir sumurmėję - neturiu,- skubėdavo sau. Kiti nužvelgdavo nuo galvos iki kojų, akimirksniu įvertindavo, kad tikrai ne vakar paskutinį kart valgėm - ironiškai šyptelėdavo ir nueidavo. Kai keletas bandymų tiesiog prašyti pinigų nedavė nė vieno lito, ėmiausi kurti istoriją, kad nukentėjau nuo vagių ir neturiu už ką nusipirkti bilieto grįžimui namo. Parduotuvės prieigose stovėjęs vyriškis su nugertu buteliu alaus , išgirdęs mano istoriją, ištiesė dvidešimt litų. Pro šalį ėjusi moteris su pirkiniais irgi sustojo. Apvogė? O jezau ! Kur? Kaip? Išsitraukė piniginę ir iškrapštė visą metalą man į saują, Apie septynis litus. Bet nenuėjo, o toliau mane visko klausinėjo - kaip šitam rajone atsiradau, kur mano namai, kiek kainuos bilietas ir panašiai. Ir galų gale pasiūlė eiti pas ją į namus, išgerti arbatos, atsigauti. Žinojau, kad melo kojos trumpos, bet...Teko jai padėkoti už dosnią širdį, papasakojau apie savo užduotį, grąžinau jai pinigus ir pasitraukiau toliau pardavinėti oro. Vienas vaikinukas, kurį buvau sustabdžiusi skubantį į parduotuvę ir paprašiusi ar negalėtų man paaukoti šiek tiek pinigų, atsakė ne. Bet po kiek laiko išėjęs iš parduotuvės priėjo prie manęs ir paklausė - o kam jūs vis dėl to pinigų prašote? Trumpai papasakojau apie seminarą. Nusišypsojo, išsitraukė saują monetų ir supylė man į ranką. Mano komandos draugams sekėsi panašiai. Po kiek laiko nusprendėm pervažiuoti į kitą vietą. Vėl prekybos centras, vėl visi išsiskirstėm į keturias prieigos puses. Po šiokio tokio apšilimo, kai dešimt užkalbintų praeivių pasakė "ne" ( o kas yra "ne "? tik dvi raidės) , o vienuoliktasis paaukodavo litą ar du, įgijau tarsi antrą kvėpavimą. Man sekasi ! :) Dabar jau buvau drąsesnė. Tiesiog atsistojau prie įėjimo ir , ištiesusi ranką, prašiau paaukoti. Vėl ironiški arba nusukti į šoną žvilgsniai, vienas kitas vis gi stabteli, duoda monetą ar keletą, dėkoju . Vienas vilnietis, panašus į antrojo pasaulinio karo didvyrį ilgai iš tolo stebėjo mano "darbą " ir galų gale priėjęs pasiūlė - norįs nusipirkti mane. Bandžiau aiškinti, kad niekuo neprekiauju, tik prašau paaukoti man, bet čia iš parduotuvės išėjo prikiniais nešina jo žmona ir panoro viską išsiaiškinti pati - kas aš, kam man pinigai ir pan. Trumpai paaiškinau, kad vykdom tyrimą - ar duoti ar imti labiau patinka žmonėm, o ji - pakažite udostoverenije. Neturiu, aišku. Tada ji nusprendžia - nado zvonitj v policiju. Mūsų praktinės užduoties vykdymo laikas artėjo į pabaigą, todėl neužilgo išvažiavome. Taip ir nesužinojau ar atvažiavo policija ar ne. Mano „uždarbis“ buvo šešiasdešimt šeši litai su centais. Nemažai. Važiuodami dauginom valandas ir dienas ir bandėm paskaičiuoti kiek uždirba ubagaujantys. Sumos pasirodė įspūdingos. Visos dešimt seminaro grupių surinko daugiau nei tūkstantį litų per dvi valandas. Visi pinigai buvo paaukoti Panevėžio neprigirdinčiųjų mokyklos mokinei, klausos aparatui pirkti. Apie šias pratybas buvo papasakota ir Lietuvos ryte.