Vienas jaunuolis norėjo paprašyti merginos rankos. Tačiau juos skyrė didelis ežeras, todėl jis turėjo laukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. Žvarbų rytą jaunuolis išėjo į lauką ir bandė žingsnį po žingsnio. Buvo beveik jau kirtęs ežerą, kai priešais išvydo skrendant laukinių gulbių būrį. Jis žvilgterėjo į jas, žingtelėjo į šoną ir įlūžo iki pat kaklo. Tačiau jaunuolis buvo taip įsistebeilijęs į gulbes, kad paskendęs savo mintyse traukė toliau ir aštrus ledo kraštas atskyrė jo galvą nuo kūno. Kai jis pasiekė krantą, nušiurpo pastebėjęs, kad persisukusi galva grėsė nukristi. Išsigandęs, laikydamasis tiesiai, jis atsargiai artinosi prie merginos namų. Pavasaris, – pagalvojo jis, – pavasaris mane išgydys! Mergina pamačiusi jį nustebo, kad jaunuolis nepratarė nė vieno žodžio, tik žvelgė padėrusiomis akimis. Diena po dienos, savaitė po savaitės laukusi nesulaukusi jo prabylant mergina atidavė savo ranką kitam. Ir pamažu atėjo pavasaris.
Man labai patiko šitas austrų rašytojo Gerhardo Rühmo tekstas „Piršlybos“, kurį išvertė G.Radvilavičiūtė. Pamaniau, kad tai tinka visokiems tokiems atvejams, kai tiesiog negali paaiškinti kur buvai, ką (nu)veikei ir pan...
Glad to see that you're back on blogosphere! But I'm still unable to understand what you're talking about..:( Maybe about snow? You seem to have a lot there!!
AtsakytiPanaikinti