ketvirtadienis, rugsėjo 13, 2012

Donna Tartt "The Secret History"

Kai perskaičius Camilla Läckberg ir jos "Ledo princesė" , pasidomėjau šia autore daugiau, radau jos pamokas
- patarimus, kaip rašyti detektyvus. Vienas iš tokių patarimų buvo paskaityti Donna Tartt detektyvą " The Secret History", kaip vaizdingo pasakojimo pavyzdį. Perskaičiau. Pirmiausia, tai užkliuvo pavadinimas. Mano nuomone "The Secret History" ir "Slapta istorija" nėra tapatu. Bent jau kol nepamačiau originalaus pavadinimo - Slapta istorija man su kiek kitokia reikšme asocijavosi. O pati knyga - puiki. Labai retai bepapuola į rankas tokios turtingos istorijos. Ir citata, kaip aprašymo pavyzdys: "Didelėje šviesioje patalpoje sėdėjo du policininkai. Už pertvarų buvo prigrūsta spintų su aplankais ir metalinių stalų; ant sienos kabėjo senamadiška akvarelė; kertėj riogsojo kramtomosios gumos automatas. Vieną policininką atpažinau - tokį rudaūsį: matytas per apiešką. Abudu šveitė ant grotelių keptą vištą, kokią galima nusipirkti iki vėlumos dirbančiose parduotuvėse; pasistatę nešiojamąjį nespalvoto vaizdo televizorių, žiūrėjo "Selę...". (452) Ir dar vienas vaizdingas išsireiškimas iš šios knygos " Nemiegočiau su tavim net už visas Kinijos arbatžoles" .

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą