Toks gyvenimo kvapas

Beveik lygiai prieš 5 metus (2005 05 14) Gruzijoje mirė kaunietis tapytojas A.Vaitkūnas. Atsitiktinai, kaip tik šiomis dienomis perskaičiau jo žmonos A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės prisiminimus, sudėtus į knygą "Toks gyvenimo kvapas".

Kai kalba eina apie rašytojus, tai dažniau minimos jų knygos, bet kai kalba eina apie tapytojus, tai dažniau minimos kokios nors jų pikantiškos gyvenimo būdo detalės nei aptarinėjami jų paveikslai. Nors gal aš neteisi. Yra visaip.

Apie tapytoją A.Vaitkūną iki šiol žinojau tik tiek, kad buvo žinomas menininkas, Kauno Dailės institute ėjo tapybos profesoriaus pareigas, tapė ne tik teptukais, bet ir šluotomis. 2005-ųjų gegužę išskridęs į Tbilisyje vykstantį Tarptautinį menininkų simpoziumą, sukūrė paskutinį savo tapybos darbą, naudodamas Gruzijos kalnų uolienas (trynė jas iki smulkių pigmentų), tapė didžiuliais šepečiais jas ant 8 m ilgio aitvaro, kurį visi simpoziumo dalyviai skraidino Gruzijos danguje ir...mirė mažoje Tbilisio gatvelėje, ištiktas infarkto.

Jeigu norėčiau papasakoti kas man įstrigo iš šių pasakojimų - reiktų parašyti dar vieną "Toks gyvenimo kvapas" knygą.
A.Vaitkūnas mėgo senus daiktus, senus namus, sakralines, istorines vietas, nes jie yra "prisisunkę gyvenimo kvapo". Nauji daiktai dar neturi istorijos. Ypač jį traukė senos laiptinės. Ieškodavo Kauno senamiestyje, Šančių kareivinėse tokių, kurios dar nespėtos restauruoti, kur seni suklypę laiptai, aprašinėtos sienos, nubyrėjęs tinkas, medinės durys. Eidavo ten paryčiais, piešdavo degant mažai lemputei ir "skaitydavo" istorijas iš tų prirašinėtų sienų.
Pikantiška detalė iš dirbtuvių gyvenimo. Tik grįžęs į Kauną po studijų, gavo dirbtuvę Laisvės al. ir Vilniaus g. sankirtoje, vadinamoje "čigonų kiemu".Kartą kūrybiškai bebendraudami su tapytoju J.Maldžiūnu, išgėrę degtinės butelį. Kolegai nieko, o jis tik ryte sužinojęs, kad kirviu sukapojo čigonų duris. Šie ruošėsi jį apskųsti čigonų baronui ir surengti egzekuciją, bet Arūnas atsiprašęs ir visą dieną atsidėjęs remontavęs duris.Susitaikė. Vėliau, 1986 m., po tapytojo A.Martinaičio mirties jam atiteko jo dirbtuvės. Dažnas svečias dirbtuvėse būdavo Justinas Mikutis. Pozuodavo tapytojams, skaitydamas G.Traklį ir filosofuodavo. Nutapęs ne vieną J.Mikučio portretą, bet vieną iš jų, kaip geriausią ekspresionistinės tapybos pavyzdį yra įsigijęs Silkeborgo dailės muziejus Danijoje.

Tradicija buvo Naujuosius metus sutikti tapant. Sakydavo, kad tik kartą metuose būna toks momentas, kai miesto erdvė, visas eteris tuščias. Ta tradicija jam buvo kaip garantas, kad kitais metais vėl galės sėkmingai tapyti.

Gavo užsakymą nutapyti Jo Eminencijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus portretą. Kad suprastų kaip tapyti, studijavo Ignaco Lojolos autobiografiją, kitų šventųjų gyvenimus ir kardinolo V.Sladkevičiaus biografiją. Eidavo į M.K.Čiurlionio dailės muziejų, Parodų rūmus tyrinėti kaip portretus tapė J.Vienožinskis, A.Gudaitis. Ruošėsi net kažkiek laiko asketiškai pagyventi, kad pajustų atsižadėjimų reikšmę. Ėjo į Caritas studentų valgyklą nemokamos sriubos, kaip neturtingas studentas..

Portretą tapant reikėjo prisiderinti prie kunigų komisijos nurodymų, bet didelių nesutarimų nebuvę - svarbiausias reikalavimas buvo išryškinti Kardinolo žiedą, mat tai esą labai svarbu. Pats A.Vaitkūnas apgailestavo tik dėl labai kuklių rėmų parinktų šiam paveikslui. Portretas buvo pakabintas kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejaus atidaryme 2001 metais.

Tiek daug dar visko norėčiau papasakoti, bet jau sakiau...išeitų dar viena knyga.
Todėl baigdama ir kviesdama paskaityti šiuos prisiminimus, pasakysiu, kad beskaitydama knygą radau ir savo draugės nuotrauką. Malonus netikėtumas buvo.
Tiesa, šie prisiminimai buvo spausdinami ir tinklapyje www.kamane.lt. Jei kam smalsu, susirasit.