Weekendas w Warszawie

Savaitgaly buvau Varšuvoje. Gražiau skamba, sakant "važiuoju į Varšuvą", nei "važiuoju į Lenkiją". Iš tikro tai ir buvau tik Varšuvoje, nes visa kita Lenkija - tai tik pakelės, kurios jau matytos ne kartą. Pačioj Varšuvoj buvau pirmą kartą. Susigundžiau organizuota dviejų dienų išvyka į Varšuvos muzikinį teatrą "Roma" žiūrėti miuziklo "Operos fantomas", pagal gerai žinomą A.L.Weberį.

Man patiko šita pramoga, todėl šiek tiek papasakosiu, gal kam nors bus naudinga. Tiesą sakant, kokia agentūra organizuoja tokias teatrines išvykas - nežinau. Girdėjau, kad važiuoja į Vilniaus Operą,į Rygą ir Varšuvą. Gal ir daugiau.

Varšuvos variantas - dviejų dienų kelionė su pasiplaukiojimu Augustavo kanalais, teatro vakaru, nakvyne ir pusdieniu Varšuvos senamiestyje. Buvo numatytas poros valandų stabtelėjimas supermarketų miestelyje, neva lauktuvėms, bet ačiū Dievui lenkai labai religingi ir per Sekmines nedirbo jokie super ir nesuper marketai. Niekur niekas. Tik degalinės ir kavinės Varšuvoje. Nesuprantu, kas ir kodėl sugalvoja įtraukti supermarketus kaip lankytiną objektą. Gal ekskursijų organizatoriai, iš įpročio, o gal čia kokia nors nerašyta tarptautinė turizmo organizatorių vykdoma parama prekybininkams - pirkėjų mainų programa.

Augustavo kanalais pasiplaukiojimas įspūdžio nepaliko, nes po Kauno marias plaukiojant vaizdai dar gražesni. Laivelis toks stipriai padėvėtas, komforto keleiviams jokio. Bet kadangi saulėtą orą vežėmės kartu, tai ta valanda ant vandens buvo visai maloni.

Pasižiūrėti ir pasiklausyti miuziklo "Operos Fantomas" susirinko pilnutėlis teatras.Prietema, raudonu aksomu muštos kėdės, neono mėlyna apšviestos ložės balkone ir daugiau nei dvi valandas lenkiškai pasakojama "Gražuolės ir pabaisos" istorija. Dekoracijos įspūdingos, operos šviestuvo smūgis privertė visą salę išsigąsti, ilgi ir audringi plojimai...Priešais sėdėjusios porelės vyriškoji pusė skaniai numigo per tas dvi valandas. Tikriausiai sapnas buvo muzikinis:)

Varšuva senamiesčio turi labai nedaug, tai tų keletos valandų pirmai pažinčiai ir užteko. Karalių rūmai sekmadieniais turistus kviečia užeiti nemokamai, bet kai nemokamai, tai atidėjom kitam kartui...gi nepabėgs:)

Prieš išvažiuojant buvo kiek neramu dėl matytų reportažų apie Wyslos potvynį. Matėm šiek tiek per autobuso langą. Pakrantės apjuostos apsauginėm juostom, budi policija ir šiek tiek smalsuolių stebi pasivaikščiodami. Kyšo vienas kitas suoliuko atkaltės kraštelis, šviestuvai iki pusės apsemti, krūmų viršūnės tik ir labai plati upė pasirodė...

Varšuva pasirodė labai svetinga. Važiuodami atgal spėliojom,- kodėl dauguma esam nukeliavę kur kas toliau, o va kaimynystėj esančią Varšuvą, lyg ir pamiršom...

Pabaigai reikia kuo nors pasigirti:) Kažko toookio nebus, bet beveik dvi dienas teko važinėti su Žalgirio krepšininkus vežiojančiu autobusu! Buvo keletas vietų įrengtų taip, kad tilptų ilgakojai sportininkai, todėl keliauti tokiu autobusu buvo itin patogu:)Na ir visi išsižioję žiūrėdavo kas išlipa iš to autobuso. Vienu žodžiu garsinom Lietuvą su Žalgiriu:) Va vilniečiai tai neturi tokio žodžio, kuriuo galėtų pasididžiuoti patys ir kitiems pasirodyti:)

Raudoni laiptai į dangų

Vis pasvajoju apie kopėčias, tokias, kuriomis būtų galima pasilypėti iki viršutinių knygų lentynų palubėj. Net nebūtinai ir laipioti į tas palubes, užtektų turėti tokias į lentynas atremtas kopėčias kambaryje. Dėl stiliaus, atvirai sakant. Kokias nors dailiai padrožinėtas, be abejo, medines.

Radau internete pas švedus tokias svajonių kopėčias. Knygų lentynų iki palubės dar neturiu, bet mano obelaitės jau tuoj tuoj prašysis į jas kopėčiom lipti obuolių nuskinti. Šiandien pasirodysiu kokios didelės jau mano augintinės. Šalia to ketvertuko išdygo dar dvi miegalės.

Niekada nesidomėjau kiek gali kainuoti kopėčios, bet taip susižavėjau šiomis, kad rašysiu švedam laišką (va čia), klausiu kiek kainuoja ir pradėsiu taupyti:) Gal kas norėtų prisijungti prie raudonų kopėčių mylėtojų draugijos?:))

Toks gyvenimo kvapas

Beveik lygiai prieš 5 metus (2005 05 14) Gruzijoje mirė kaunietis tapytojas A.Vaitkūnas. Atsitiktinai, kaip tik šiomis dienomis perskaičiau jo žmonos A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės prisiminimus, sudėtus į knygą "Toks gyvenimo kvapas".

Kai kalba eina apie rašytojus, tai dažniau minimos jų knygos, bet kai kalba eina apie tapytojus, tai dažniau minimos kokios nors jų pikantiškos gyvenimo būdo detalės nei aptarinėjami jų paveikslai. Nors gal aš neteisi. Yra visaip.

Apie tapytoją A.Vaitkūną iki šiol žinojau tik tiek, kad buvo žinomas menininkas, Kauno Dailės institute ėjo tapybos profesoriaus pareigas, tapė ne tik teptukais, bet ir šluotomis. 2005-ųjų gegužę išskridęs į Tbilisyje vykstantį Tarptautinį menininkų simpoziumą, sukūrė paskutinį savo tapybos darbą, naudodamas Gruzijos kalnų uolienas (trynė jas iki smulkių pigmentų), tapė didžiuliais šepečiais jas ant 8 m ilgio aitvaro, kurį visi simpoziumo dalyviai skraidino Gruzijos danguje ir...mirė mažoje Tbilisio gatvelėje, ištiktas infarkto.

Jeigu norėčiau papasakoti kas man įstrigo iš šių pasakojimų - reiktų parašyti dar vieną "Toks gyvenimo kvapas" knygą.
A.Vaitkūnas mėgo senus daiktus, senus namus, sakralines, istorines vietas, nes jie yra "prisisunkę gyvenimo kvapo". Nauji daiktai dar neturi istorijos. Ypač jį traukė senos laiptinės. Ieškodavo Kauno senamiestyje, Šančių kareivinėse tokių, kurios dar nespėtos restauruoti, kur seni suklypę laiptai, aprašinėtos sienos, nubyrėjęs tinkas, medinės durys. Eidavo ten paryčiais, piešdavo degant mažai lemputei ir "skaitydavo" istorijas iš tų prirašinėtų sienų.
Pikantiška detalė iš dirbtuvių gyvenimo. Tik grįžęs į Kauną po studijų, gavo dirbtuvę Laisvės al. ir Vilniaus g. sankirtoje, vadinamoje "čigonų kiemu".Kartą kūrybiškai bebendraudami su tapytoju J.Maldžiūnu, išgėrę degtinės butelį. Kolegai nieko, o jis tik ryte sužinojęs, kad kirviu sukapojo čigonų duris. Šie ruošėsi jį apskųsti čigonų baronui ir surengti egzekuciją, bet Arūnas atsiprašęs ir visą dieną atsidėjęs remontavęs duris.Susitaikė. Vėliau, 1986 m., po tapytojo A.Martinaičio mirties jam atiteko jo dirbtuvės. Dažnas svečias dirbtuvėse būdavo Justinas Mikutis. Pozuodavo tapytojams, skaitydamas G.Traklį ir filosofuodavo. Nutapęs ne vieną J.Mikučio portretą, bet vieną iš jų, kaip geriausią ekspresionistinės tapybos pavyzdį yra įsigijęs Silkeborgo dailės muziejus Danijoje.

Tradicija buvo Naujuosius metus sutikti tapant. Sakydavo, kad tik kartą metuose būna toks momentas, kai miesto erdvė, visas eteris tuščias. Ta tradicija jam buvo kaip garantas, kad kitais metais vėl galės sėkmingai tapyti.

Gavo užsakymą nutapyti Jo Eminencijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus portretą. Kad suprastų kaip tapyti, studijavo Ignaco Lojolos autobiografiją, kitų šventųjų gyvenimus ir kardinolo V.Sladkevičiaus biografiją. Eidavo į M.K.Čiurlionio dailės muziejų, Parodų rūmus tyrinėti kaip portretus tapė J.Vienožinskis, A.Gudaitis. Ruošėsi net kažkiek laiko asketiškai pagyventi, kad pajustų atsižadėjimų reikšmę. Ėjo į Caritas studentų valgyklą nemokamos sriubos, kaip neturtingas studentas..

Portretą tapant reikėjo prisiderinti prie kunigų komisijos nurodymų, bet didelių nesutarimų nebuvę - svarbiausias reikalavimas buvo išryškinti Kardinolo žiedą, mat tai esą labai svarbu. Pats A.Vaitkūnas apgailestavo tik dėl labai kuklių rėmų parinktų šiam paveikslui. Portretas buvo pakabintas kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejaus atidaryme 2001 metais.

Tiek daug dar visko norėčiau papasakoti, bet jau sakiau...išeitų dar viena knyga.
Todėl baigdama ir kviesdama paskaityti šiuos prisiminimus, pasakysiu, kad beskaitydama knygą radau ir savo draugės nuotrauką. Malonus netikėtumas buvo.
Tiesa, šie prisiminimai buvo spausdinami ir tinklapyje www.kamane.lt. Jei kam smalsu, susirasit.

Kauno Senamiestis dūzgė kaip avilys

Penktadienio pavakare į Senamiestį mane nuviliojo reklamuota "Senamiesčio atidarymo šventė". Pats dangus turbūt buvo šios šventės globėjas, nes tą pačią dieną galima buvo sušukti " Sveikas atvykęs, Pavasari!". Kepėjai vaišino prancūziškom bandelėm,liaudies meistrai kvietė pasimokyti siūti lėles, verti karoliukus, austi juostas, vyti draugystės apyrankes, pasiklausyti muzikuojančių ir paganyti akis į pilvo šokius šokančią šokėją tiesiog gatvėje. Gyvos skulptūros sėdėjo tiesiog ant grindinio, languose ir "ant kampo". Ant akmenuotos Vilniaus gatvės buvo patiestas raudono kilimo takelis, kuriuo ėjo manekenės, demosntruodamos nežinomų ir žinomų dizainerių kolekcijas.

Buvo tiek daug smalsių žiūrovų, kad liaudies meistrės, tik aikčiojo - nesitikėjom, kad kam nors tai bus įdomu ! Turėjau tik telefoną, todėl nors ir prastos kokybės, bet vis tiek šiek tiek įspūdžių įdėsiu:)

She's Always a Woman

Būna akimirkų, kai mintyse "prasisuka" visas gyvenimas.
Čia tai užtrunka tik 1.31 :)

...ir sodai vėl žydės

Kažko nesirašo.

Pacituosiu dabar skaitomą A.Nyką - Niliūną.

"Senos ir naujos fotografijos. Naujos fotografijos rodo netikrą, anekdotinį (proginį) vienos dimensijos žmogų, kai tuo tarpu senosios pajėgdavo užfiksuoti ne tik kūną, bet ir dvasią,- žmogų laike ir erdvėje su visu jo egzistenciniu skurdu ir didybe, absoliučiai nuogą ir vieną Apvaizdos ir Būties akivaizdoje. XIX a. fotoaparatai net ir gražuoles paversdavo žmonėmis!".