Portfolio

Trottoir à Lazdinay

2011-03-24T14:08:00.007+02:00

Le Figaro : "Antanas Sutkus, un humaniste au pays des Soviets"

Kaip smagu, kai apie "mus" rašo, bet kam vis dar tą soviets prideda ???:(

Čia apie A.Sutkaus parodą daugiau.

Šventės

2011-02-16T21:17:00.005+02:00

Kaune prieš rinkimus visokių smagumų pasitaiko. Prieš seimo rinkims į linijinius telefonus skambino Zuokas, kvietė už jį balsuoti, žadėjo kažką, jau neatsimenu ką. Vieniems į darbą, kitiems į namus tas automatinis Zuokas "skambino".

Šiemet kitas gudrutis sugalvojo rinkėjus asmeniškai "pakalbinti". Valentino dienos vakarą, jau kai visos širdys miegot ruošias, atsiuntė sms...tikėjimo, meilės ir vilties palinkėjo. Šilčiausių jausmų Valentino dienos proga dar pridėjo ir pasirašė didelėm raidėm - ARVYDAS GARBARAVIČIUS. Įdomu ar pats sugalvojo, ar kokie nors viešųjų ryšių specialistai patarė per širdis į valdžią bandyti patekti?:)) Girdėjau daug "besigiriančių" tom vakarinėm meilės žinutėm:)

Šiandien galvojau jei jau valentinkės proga sveikino, tai politiškai korektiška būtų ir šios dienos proga rinkėjus pasveikinti. Bet neeee, šiandien nebesveikino:))

Jetus tai kaip ir už ką balsuoti?:)) Ir linksma ir graudu.

Malyss, today we mentioned Déclaration d'indépendance de la Lituanie !

Urbi et orbi

2011-02-14T09:15:00.004+02:00

Ego ir jo būsenos

2011-02-13T21:24:00.006+02:00

Vaikystėje susikuriame savo gyvenimo istoriją. Pagrindą sukuriame dar nemokėdami net kalbėti, o vėliau, augdami scenarijų papildome detalėmis. Scenarijų baigiame rašyti iki 7 metų. Paauglystėje šiek tiek koreguojame.

Yra trys gyvenimo scenarijų tipai.

Pralaimėtojai. Jie įsitikinę savo sėkme, turi aiškią viziją, kaip išleis loterijoje laimėtus pinigus. Skolinasi pinigų, leidžia juos ...dar net nenusipirkę loterijos bilieto.

Nelaimėtojai. Paskutinę akimirką kažkas kitas jiems iš po nosies nuneša laimėjimą.

Laimėtojai. Jie visada turi planą "B".

Tai čia pagal vieną autorių. Yra dar kitaip pavadintų gyvenimo scenarijų pavyzdžių, bet šitas man labiausiai patiko. Aiškiausias gal.

Čia toks miniatiūrinis reziume, perskaičius E.Laurinaičio ir R.Milašiūno sudarytą "Psichoterapija. Knyga profesionalams ir smalsiems". Aš smalsi, bet tik dėka bibliotekos mano smalsumas buvo patenkitas, nes knygos kaina 105 litai. Net.

Sunku suprasti kodėl. Ar kad smalsieji susimokėtų už tą galimybę pasiskaityti kaip ten kas ką ir kodėl galvoja, ar kad priešingai - atbaidytų tuos, kam nebūtina žinoti?:)

Malyss, this is about who I'm and where I go in my mind:)

Durys be rankenos

2011-02-07T14:33:00.008+02:00

Dirbu tokioj vietoj, kur duris klientams dar reikia patiems atsidaryti. Ta prasme, kad rankena yra, ją reikia paspausti ir dar truktelėti į save duris. Vienu žodžiu ne maximoj (plačiąja prasme). Būna, kad klientai braižos aplink duris, nemoka įeiti, nes išpaikinti automatinių durų, vartų ir troleibusų. Bet čia ne apie išpaikintus klientus noriu parašyti.

Čia apie būseną, kai prieini prie durų, kurios visada pačios atsiveria, rankenos ten nėra, o va šiandien tokios durys ėmė ir neatsivėrė. Ir stovi priėjus ir galvoji kaip čia taip tos durys neatsidaro, gal nemato manęs?:)) Rankenos nėra, nepaklibinsi.

Taip nutiko šiandien man, kai nuėjau į šalia esantį turgelį po stogu apsipirkti. Betrypčiojant apie tas neatsiveriančias duris, vienas praeivis paaiškino - turgus šiandien nedirbs. Visi išvažiavo į Vilnių streikuoti.

Tai va jau beveik kaip Prancūzijoj. Streikuoja.

Malyss, this is about grève in Kaunas:)

Nueikite rūsį pasižiūrėti į šilumos skaitiklį*

2011-02-03T13:11:00.005+02:00

Prieš porą savaičių vienas kito klausinėjom - ar jau gavai sąskaitą už šildymą? Kiek mokėsi?

Kauno diena išspausdino "Vilniaus energijos" komercijos direktoriaus R.Germano atsakymus skaitytojams apie šilumos kainas.

Keletas klausimų - atsakymų :

Klausimas:

Tomas2011-01-29 09:45

Kažkoks kvailys pranas teigia kad jūsų alga 100 tūkst per mėnesį, tai juk nesąmonė. Jūs gaunate tik kiek daugiau kaip 20 tūkst. litų per mėnesį. O 20 tūkst. litų tai daugiau negu gauna premjeras turbūt? Ar nemanote siekti premjero posto?

Atsakymas:

Nematau jokių to posto privalumų. Jis visad už viską kaltas, gyventojų norų objektyviai patenkinti neįmanoma. Pliusas nebent važiavimas su švyturėliais :) Į politiką netraukia - aš darbą turiu.

Klausimas:
Justas2011-01-31 12:29

Ar Jums kaip žmogui toks darbas malonus, kai tiek žmonių nelaimingų? kaip susitvarkote su psichologiniu spaudimu?

Atsakymas:

Aš labai džiaugiuosi savo darbu, nes žinau, kad tai ką darau, yra naudinga vartotojams. Tai yra svarbiausia. Būna spaudimo ir parduotuvėje ir gatvėje aprėkia, bet kas čia tokio? Žinau, kad elgiusoi teisingai ir to reikia. Nuomonių gali būti visokių.

Klausimas:
Edvinas2011-01-27 17:47

Kada nustosit gerti Lietuvos žmonių kraują? kada?

Atsakymas:

Nepradėjome, tai ir nėra ko nustoti :)

Daugiau klausimų ir atsakymų čia.

Pacitavau interviu ne tik dėl šilumos kainų, bet ir papildant savo nuomonę rinkimų tema.

* citata iš R.Germano atsakymo

Netikėjimas

2011-02-01T14:08:00.004+02:00

Prieš rinkimus popierinio pašto dėžutė sulaukia daug gražių ponių ir ponų nuotraukų. Su pažadais, idėjomis ir viltimis.

Neisiu balsuoti, nes netikiu. Kažkas tuos visus geranoriškai nusiteikusius žmones pakeičia, kai jie atsisėda prie valdiško stalo.

Gal kada nors kas nors sugalvos kaip išbandyti žmogų valdžia, prieš jį išrenkant. Ką nors panašaus į vyno dekanterį, kur supiltas vynas atsiskleidžia visa savo puikybe arba priešingai...

Biblija

2011-01-30T20:24:00.009+02:00

Sako, kad Biblija yra skaitomiausia knyga, bet man tik vieną kartą į klausimą "ką skaitai" atsakė - Bibliją. Ir pati nesu skaičiusi. Pavarčiusi - taip. Paskaitinėjusi - būtų tiksliausia.

Šią Karen Armstrong "Biblija. Knygos biografija" skaičiau iš smalsumo. Beskaitant pirma mintis buvo - kodėl Biblija vadinama knyga? Arba jeigu jau Biblija yra vadinama knyga, tai visos kitos knygos gal turėtų būti vadinamos..."daiktais panašiais į knygą".

Tiesą sakant ir žodis "skaityti" man atrodo nelabai tinkamas kai kalbama apie Bibliją, nes Šventą raštą skaitant tyrinėjama, ieškoma prasmės, interpretuojama.
Apie Švento rašto skaitymą Augustinas sakęs, kad "turime mąstyti tai, ką skaitome, kol rasime tokią prasmę, kuri skatintų gailestį.[...] Šventraštis smerkia tik godumą..."

Knygyne pavarčiau Bibliją. Tas plonytis plonytis popierius kur surašyta visa išmintis ...vilioja. Nusipirksiu vieną dieną jaučiu:)

Apie virtuvę nuo Niujorko iki...Lietuvos

2011-01-24T19:18:00.008+02:00

Siaučiant gripo epidemijai prisiminiau neseniai skaitytą Anthony Bourdain knygą "Virtuvė slaptai".
Prancūzų kilmės amerikietis pasakoja apie savo kulinarinę karjerą nuo 0 iki virtuvės šefo. Amerika ne Lietuva, bet knygos spec.redaktorius A.Baublys patikino, kad lietuviškų virtuvių užkulisiai nė kiek neprastesni už tuos, normaliam pasaulyje (kur nors Niujorke ) esančius. Netgi sako viskas taip pat!

Nors knygos vertimas prastas, bet knyga įdomi ir galima pasinaudoti keletu vertingų patarimų, jei kartais sugalvoji kur nors pasmaguriauti viešoj įstaigoj.

Na yra tokių patarimų,kurie pas mus nelabai pritaikomi,- kaip nevalgyti žuvies patiekalų pirmadieniais, nes žuvis bus užsilikusi nuo penktadienio. Gi šviežios žuvies niekada nebūna pas mus (gal koks karpis tik). Sako net Juodkrantės kioskeliuose tik kinietiški unguriai. Bet kas čia žino kada kur likimas gali nunešti/nuvežti, gal ir teks kada pasinaudoti šituo patarimu. Dar rekomenduoja laisvai traktuoti kraują kepsniuose, nes kai užsiprašote "pilnai iškepusio" varianto, tai bus proga atsikratyti jau besibaigiančio galiojimo mėsgaliu. Ir dar nepataria žavėtis aštriais padažais gardintų patiekalų - tai irgi proga atsikratyti senstančių produktų. Kažkaip neskaniai čia rašau, bet jeigu jau A.Baublys sakė, kad taip būna ne tik Niujorke, tai kuo koks Vilnius ar Klaipėda prastesni?:)

O gripas šią knygą priminė todėl, kad vienas iš 14 patarimų, norintiems tapti virtuvės šefais buvo - niekada neimkite laisvos dienos dėl ligos. Na nebent netektum galūnės, atsirastų durtinių žaizdų krūtinės srityje ar mirtų artimiausias šeimos narys. Močiutė jeigu mirė, pataria laidoti ją per išeiginę.
Viename interviu pas A.Bourdain klausė ar jis kada nors serga. Taip. Tai galiu padaryti, kai keliauju,- atsakė.

Praktiškai visi patarimai universalūs, tiktų bet kokios profesijos karjerai.
Pvz., darbe visada pasirodykite laiku; tikėkitės blogiausio; stenkitės nemeluoti; tingiai ir lėtai yra blogis; galvokite apie gyvenimo aprašymą; skaitykite profesinę literatūrą; nevokite. Tiesą sakant nedaryti nieko, dėl ko neišlaikytum melo detektoriaus testo.

Tiesa, dar rašė, kad traiškyti česnaką tuo baisiu traiškančiu prietaisu - labai prastas įprotis.

(Ir)taip būna...

2011-01-18T21:14:00.003+02:00

Vienas jaunuolis norėjo paprašyti merginos rankos. Tačiau juos skyrė didelis ežeras, todėl jis turėjo laukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. Žvarbų rytą jaunuolis išėjo į lauką ir bandė žingsnį po žingsnio. Buvo beveik jau kirtęs ežerą, kai priešais išvydo skrendant laukinių gulbių būrį. Jis žvilgterėjo į jas, žingtelėjo į šoną ir įlūžo iki pat kaklo. Tačiau jaunuolis buvo taip įsistebeilijęs į gulbes, kad paskendęs savo mintyse traukė toliau ir aštrus ledo kraštas atskyrė jo galvą nuo kūno. Kai jis pasiekė krantą, nušiurpo pastebėjęs, kad persisukusi galva grėsė nukristi. Išsigandęs, laikydamasis tiesiai, jis atsargiai artinosi prie merginos namų. Pavasaris, – pagalvojo jis, – pavasaris mane išgydys! Mergina pamačiusi jį nustebo, kad jaunuolis nepratarė nė vieno žodžio, tik žvelgė padėrusiomis akimis. Diena po dienos, savaitė po savaitės laukusi nesulaukusi jo prabylant mergina atidavė savo ranką kitam. Ir pamažu atėjo pavasaris.

Man labai patiko šitas austrų rašytojo Gerhardo Rühmo tekstas „Piršlybos“, kurį išvertė G.Radvilavičiūtė. Pamaniau, kad tai tinka visokiems tokiems atvejams, kai tiesiog negali paaiškinti kur buvai, ką (nu)veikei ir pan...

Leonard Cohen koncertas

2010-10-04T20:14:00.013+03:00

Kartais būna, kad ką nors gražaus pamačius, norisi užrašyti. Rodos, užrašius ar nufotografavus tą jausmą/vaizdą, pasidarysi laisvos vietos atmintyje (savo, ne kompiuterio) :) Jau antra savaitė nešiojuosi atmintyje Leonardo Coheno koncertą ir neprisiruošiu pasidėti čia, nes jausmas priešingas - galvoju parašysiu ir ...gal pasimirš? O nesinori.

Negaliu pasakyti, kad svajojau kada nors nueiti į L.Coheno koncertą. Tiesiog atrodė, kad tas žmogus jau kaip legenda, - nei čia atvažiuos, nei aš labai keliaujanti...:)

Na yra tokių, kas nežino L.Coheno vardo, bet kai išgirsta jo balsą, sako "aaaaa, žinau!". Vienu žodžiu, turėjau galimybę pamatyti rugsėjo mėnesį Grenoblyje Leonardą Coheną dainuojantį gyvai.

Grenoblio Sporto rūmai buvo pilnutėliai. Kažkokios ypatingos apsaugos ar rankinių kontrolės įeinant nebuvo. Fotkinti jį ir visaip kitaip scenuoti irgi nebuvo draudžiama. Tiesa, ten gal koncerto metu nelabai pasivaikščiosi kur nori, bet bent jau nesimatė jokių ypatingų sargybinių.

Koncertą pradėjo daina "Dance me to the end of love". L.Cohenas dainavo stovėdamas ir klūpėdamas, pakaitom - maždaug kas antrą dainą. Dainos pabaigoje nusiimdamas skryblę, žemai žemai nusilenkdamas plojančiai publikai, muzikantams. Rodos, visą laiką stovi( arba klūpo), užsimerkęs, jokių akrobatinių judesių, jokių bicepsų demonstravimo ar kokių marškinėlių drąskymo, o publika...šėlsta. Ir dar kur ! Prancūzijoje, kur angliškai kalbančių vienetai. Koncerto metu gal tris kartus pristatė visus savo muzikantus, prieš kiekvieną žemai žemai nusilenkdamas ir nusiimdamas skrybėlę. Tas nuolankumas kažkoks labai kilnus ir kartu, rodos, kad mes, klausytojai prieš jį lenkiamės, o ne jis...mums.

Prancūzams vis dėlto papataikavo.Šalia scenos koncerto vaizdą rodančiuose ekranuose bėgo ir prancūziški dainų subtitrai ir pertraukose tarp dainų...dviejų susipynusių širdžių, reikšmingai sudarančių šešis kampus, emblema.

Padainavus paskutinę dainą, publika tiek bisavo, kad koncertas buvo pratęstas dar...valandą.

Dauguma dainų buvo pažįstamos iki skausmo.
Sulaukiau ir savo mylimiausios dainos..." Famous blue raincoat".

Are you able to write clear, legible English?

2010-09-15T15:03:00.011+03:00

"Rašyti gali kiekvienas" taip vadinas Laimos Vincės knyga.

Jeigu jau taip gali kiekvienas, tai kodėl www.gofreelance.com , siūlantis įvairius darbo namuose variantus, taip brangiai ($300 per day ) žada mokėti tiems, kas "can write articles and other materials to deadlines". Reikalavimas labai paprastas: "be able to write clear, legible English ". Ir dar papildo : "Good writers are always in demand".

Beveik detektyvas :) Čia man tokia mintis gimė, besiklausant per radiją A.Užkalnio reportažo apie Agatos Kristi 120-ąjį gimtadienį, apie jos populiarumą ir tai, kad tik V.Šekspyras už ją populiaresnis...

Bagdad cafe

2010-09-12T19:46:00.009+03:00

Kai sako "senas geras kinas", tai kažkodėl pirmiausia pagalvoju apie dar juodai baltą. Bet senas kinas juk gali būti ir pernykštis, nekalbant jau apie 10, 20 metų ir t.t. senumo filmus. O kad filmas būtų tituluojamas "senu ir geru", tai gal, pažiūrėjus filmą, atmintis jį testuoja? Gal panašiai kaip raganas "testuodavo", tik šiuo atveju priešingai - jeigu išplaukia iš atminties, tai ir vadinamas senu geru kinu?

Man atmintis dažnai išplukdo filmą "Bagdad cafe".Vokiečių režisieriaus Percy Adlon'o 1987 metų filmas su nepamirštama Jevettos Steele atliekama daina "Calling you". 1989 filmas buvo nominuotas Oskarui už šią Bob Telson dainą. Sako, kad vėliau tą dainą labai pamėgo C.Dion. Filmuotas Mojavio dykumoje, realioje kavinėje, iki šiol stovinčioje legendinio Route 66 pakelėje. Tiesa, kai filmavo, kavinė vadinosi kitaip, bet vėliau ją pervardino ir iki šiol ten turistai labai mėgsta užsukti.

Kiekvieną kartą žiūrint vis atrandu naujų detalių, jau nekalbant apie pirmus įspūdžius pamačius tipišką bavarą, kaip jis "testuoja" amerikoniškąjį Lincolną. Gal net pats J.Clarksonas nusižiūrėjo iš P.Adlono sumanymo pasišaipyti iš automobilių:))

Paskutinį kartą žiūrint užkliuvo piešinys kavinėje ant sienos. Išdidintos aguonos, lyg būtų bandyta kopijuoti Georgia O.Keefe aguonas. Visai gali būti, kad taip ir yra, nes Georgia O'Keefe irgi gyveno Mojavio dykumoje.

Tik niekaip nesugalvoju ką norėjo pasakyti režisierius per bumerangą. Šitame filme, kaip reta kur, galima pasigrožėti bumerango "kelionėm". Kirba mintis, kad bumerangas ten ne šiaip sau skraido, bet kodėl???

Grožis ir amžius

2010-09-10T11:34:00.020+03:00

Yahoo tinklapyje šiandien yra interviu su mitybos specialiste. Ji sako, kad į būtiniausių pirkinių sąrašą būtina įtraukti šiuos 7 svarbiausius grožio produktus:
raudonoji paprika, avokadai, krevetės, saldžiosios bulvės, lapiniai kopūstai visokie, laukinė lašiša ir kviečių gemalai

Dažnai sako, kad tai, kas sveika yra neskanu. Nebūtinai. Tarkim krevetės net labai skanu,na laukinės lašišos skonio ko gero nesužinosiu, bet man kartais kitoks klausimas iškyla - kokia prasmė dėl grožio stengtis?

Kad būdama 100 atrodyčiau kaip 80 - metė ?:))) Kažko nelabai vilioja tokia "paguoda", nors kai pasižiūri į tą šveicarę nuotraukose, tai gali būti, kad čia būtent toks atvejis:) Gal ir susiviliosiu:))

Marius Gabriel "The Original Sin"

2010-09-05T19:56:00.009+03:00

Seniai skaičiau ką nors iš serijos "meilės romanas". Nežinojau tiksliai ar tikrai tai meilės romanas, bet skaisčiai raudonas viršelis lyg ir žadėjo, kad taip bus. Pradėjau ir nebepadėjau. Trys kartos, trys moterys, trys likimai.

Patiko viena citata, kuri labai tiktų apibūdinti tą knygą. Gražu, bet skauda.

"Among the fields, countless poppies had started to bloom, as though a million cats had caught a million birds and sprinkled a billion tiny spots of blood"
Marius Gabriel "The Original Sin".

Piktas Velnių muziejus

2010-08-30T21:58:00.006+03:00

Negaliu pasigirti, kad labai daug žinau apie Kauno istorines įžymybes ir muziejus nelabai lankau. Neprisimenu ir, kad kas iš pažįstamų pasigirtų, kad buvo muziejuje. Na nebent kokią atvežtinę parodą ten aplankyt nueina, o dauguma tai juk važiuoja(m) toliau muziejų lankyt, savus gi bet kada galima aplankyt. Arba niekada:)

Turėjau svečią.Iš pasiūlyto "asortimento" panoro aplankyti Velnių muziejų. Na einam. Apsišviečiau ir aš tuo pačiu:)

Bilietas kainuoja 6 litus. Studentams, pensininkams ir kitokiems vaikams - 3 litai.
Velniai visi susodinti į stiklines spintas. Šiaip salėse prietema, matyt, labai saugomi tie velniai, nes pasaulyje tik vienas toks Velnių muziejus pas mus tesąs, sako...

Vienoje laiptų aikštelėje pamatėm du velnius, na tokius beveik gyvus, lyg iš Užgavėnių karnavalo. Svečiai panoro nusifotografuoti šalia. Vos išsitraukė telefoną ir nusireguliavo šypseną - atbėga muziejaus salių prižiūrėtoja ir kad šaukia kažką rusiškai žvilgsnį į mus įsmeigusi. Kol susigaudėm kas čia prie ko. Kodėl rusiškai, kur mes esam???? Na leidom jai išsakyti viską ką buvo pasiruošusi, tada klausiam gal galim jai kuo padėti? Pasirodo, norint fotografuoti tuoss velnius-lėles reikia fotografavimo bilietą kasoj nusipirkti. Tai ji ir klaususi ar mes tą bilietą turim...na o kad rusiškai pirmiausia, tai ji sako čia dažniausiai rusakalbiai be bilieto bando "apvaginėti" muziejų fotografuojant. Na sorry, mes nespėjom "apsivogti", o nedaug trūko, nes tokio skelbimo dėl bilieto fotografavimui nepastebėjom niekur:(

Atsiprašėm, parodėm kad dar nieko "nepavogėm" su jokiu aparatu, bet likusius velniukus apžiūrėjom jau su sugadinta nuotaika ir paskubom.

Kodėl muziejuje dirbančios moterys tokios piktos? Kodėl negalima su šypsena paklausti, paaiškinti? Gal net perkant bilietus kasoj galėjo pasiūlyti tą papildomą paslaugą ir kas žino, gal... Kodėl rusiškai, o ne lietuviškai pirmiausia kreipiasi? Kodėl kodėl kodėl ...

Nuotraukose - dviračių nuoma Kaune, Rotušės aikštėje ir "oranžiniai" dviračiai Paryžiuje. Ir dar viena serija kodėl kodėl kodėl...

Welcome to Lithuania, country of rain

2010-08-25T10:55:00.002+03:00

TravelChanel pristato Lietuvą, paminėdami, o gal perspėdami, kad tai lietaus šalis ir turinti net 4 sostines - Vilnius, Kaunas, Trakai ir Kernavė.

Siurprizas iš Malyss

2010-08-23T22:16:00.011+03:00

Gavau apdovanojimą:)

Labai didelis siurprizas man buvo, kai apie tai perskaičiau savo susirašinėjimo draugės Malyss Blog'e "Benches on my way...". Matydavau tokių Awards Blog'uose pasikabintų, bet man tai atrodė taip toli, kaip už 9 jūrų ir 9 kalnų:) Tarp lietuviškai rašančių blogerių neatsimenu ar mačiau pas ką, gal nėra tokios mados, o gal mano patirtis per maža...

Su Malyss susipažinom internete. Radom bendrų interesų, vienu kitu emailu pasikeičiam, kartkartėm popieriniais laiškais ar atvirlaiškiais. Kai ji kartais papasakoja, kiek visko spėja padaryti buityje ir kiek dar prirašo ir priskaito visko, tai mano gyvenimo tempas panašus į stovintį traukinį - tiek daug noriu visko "pavežti", kad dažniausiai lieku ten, kur pradėjau...svajoti:))

Skirdama tą Award, ji pridėjo ir tam tikras sąlygas. Viena iš jų - parašyti apie save 7 ypatybes. Na tas ypatybes galima parašyti ir vėliau, kai bus nuotaika, ar kai tų ypatybių atsiras.

Pati Malyss apie save papasakojo tiek:

- ji rytais geria karštą šokoladą, penktą valandą geria arbatą ir ... niekada kavos;

- metus gyveno Airijoje ir pamilo tą šalį;

- moka prancūzų, anglų, rusų, italų, lotynų, vokiečių kalbas, du metus studijavo kinų kalbą,metus mokėsi arabų, galų kalbų, be to dar savo miesto (Nica) tarmę moka ir po kelis sakinius aplankytų šalių kalbomis. Ji tiesiog dievina užsienio kalbas;

- be skaitymo nepraleidžia nė dienos, net svarbiau už maistą;

- mylimiausios gėlės bijūnai (jei teisingai supratau) (peonies);

- kur tik įmanoma vaikšto basa, nes nekenčia batų.

Ir dar aš pridėsiu nuo savęs(nes ji man apie tai rašė), kad pro savo langą ji mato Elton John namus:)

Thank, Malyss for your friendship:)

It's all about you. I translated your 7 things about yourself and added about your famous neighbour Elton John:)

Kaimas, vardu Vazgaikiemis

2010-08-20T20:45:00.015+03:00

Jeigu padaryčiau kokią blitz apklausą - ar žinote kas yra Prienų rajone, Vazgaikiemio kaime? - gal koks 1:100 būtų rezultatas mano naudai arba labai panašiai.
O aš žinau. Ir net buvau ten.

Girdėjau per radiją dabar reklamuojant, kad Visuomenės harmonizavimo parkas kviečia šį ir ateinantį savaitgalį į Tarptautines konkūrinio jojimo pasaulio taurės etapo varžybas, vyksiančias Vazgaikiemio kaime.

Vazgaikiemis, kažkada buvo tik apleistas kaimas, Prienų rajone, o dabar ten jau 120 hektarų ploto parkas su 5 žvaigždučių viešbučiu, SPA kompleksu, 10 tvenkinių, žirgynu, lauko estrada, paplūdimio tinklinio aikštele ir dar daug visokių kitokių malonumų galima jame rasti...

Parkas prasideda vos pasukus iš Prienų-Alytaus kelio ir atvažiuojančius pasitinka ant aukštos kalvos gėlėmis parašytu lozungu : "Lietuvėlė tokia..." ir 13 m aukščio skulptūra , matyt, jau harmonizuotos visuomenės atstovai (gal bronza, o gal ir ne)susikabinę rankomis stovi (o gal šoka). Na menas ten ar ne, tai tegul rašo apie tai kiti...

Kadangi papuoliau ten jau žinodama kieno čia idėjos ir kas šeimininkas (A.Rakauskas, UAB "Senukai"), tai nelabai ir stebino, bet visgi turiu prisipažinti - buvo smagu po tą parką pasivažinėti ir pasistebėti užmojais ir jų įgyvendinimo kokybe. Šiaip viskas žmogiška t.y. ir tiems, kurie negyvena žurnale "Žmonės", suprantama, bet daug kur prikabinta simbolių, susidedančių iš trijų aštuonetukų. Kai kur ir pavardinti tie 8 sudarantys komponentai (išmintis, tikėjimas, meilė, menas, kūryba, šventovės...daugiau neatsimenu), bet kodėl trys tie 8, tai nesupratau. Ir dar vienoje menėje mačiau visas tas išmintis stovinčias...

Kainos visų paslaugų nėra labai draugiškos, bet kol kas, kol dar viskas nauja ir nenudėvėta galima leisti sau prabangiai papramogauti:)

Buvo vasara, jūra ir saulė...

2010-08-19T22:20:00.009+03:00

Kas galėtų pasakyti, kodėl užstalėse ir šiaip paupiuose "dainuojamos" tik kokios dvi- trys eilutės iš populiariausių šlagerių? Šiandien nežinia kas "prikabino" galvoj tokias, kažkada buvusias dažnai "cituojamas" eilutes: "Ne,ne,ne nereikia ašarų...jei sugrįžo žemėn vasara, tai ir mylimas sugrįš":)) Na, vasara (lietuviška) kaip ir sugrįžo, o mylimas...? Pagyvensim - pamatysim:)

Laikas, panašiai kaip pinigai - jei neturi daug, tai leki, bėgi, visokiais būdais ilgini dieną ir kažkaip spėji daugmaž viską arba taupai, taupai ir susitaupai kam tik nori. O kai staiga gauni daug laiko (arba pinigų) - jausmas, lyg tos pora atostogų savaičių truks mažiausiai metus...

Bet diena šen, diena ten ir ...staiga pamatai, kad rytdienai jau reikia nusistatyti žadintuvą. O nieko nespėjau. Bet, juk gyvenimas nesustoja ir po atostogų. Taupysiu taupysiu ir vėl susitaupysiu:))

Šią vasarą pirmą kartą pamačiau žydinčių grikių lauką. Nebuvau tokia naivi ir negalvojau, kad grikiai užauga dėžutėse, bet iki šiol nebuvau mačiusi gyvo grikio:) Kaip kokie gandrų giminaičiai - stovi ant ilgų raudonų kojyčių baltais žiedais pasipuošę:)

Turgaus diena

2010-07-29T21:39:00.007+03:00

- Kiek ta rupūžė?
- Nebėra, jau parduota. Turėjau tris, prašiau po 70, bet paėmė visas tris iškart, tai atidaviau už pusantro visas. Nusinešė į mašiną anas dvi, tuoj grįš ir šitą pasiims.Saugau kol kas.

Tokia pokalbio nuotrupa iš Aleksoto turgaus ir minėtos rupūžės foto. Nežinau ar tikrai ten buvo rupūžė, man tai varlė ir tiek, bet gal šiaip kokios varlės nieks nepirktų, gal rupūžės kokiais nors burtais sodą kerės dar:))

Mėgstu dažnai po Aleksoto turgų paklajoti. Ten vis dar galima nusipirkti daržovių iš tikrų žmonių, iš tų, kurie patys augina.Galima rasti pomidorų, kurie kvepia pomidorais.

Ir dar ten visokio barachlo yra. Sendaikčiais toli gražu ne kiekvieną daiktą pavadinsi. Dauguma elementarios šiukšlės. Surūdiję keptuvės, šakutės be dantų, kelis kartus nužydėjusių dirbtinių gėlių puokštės, pasenusios technologinės naujienos na ir dar daug visokio kitokio namų gėrio. Vieną kartą net esu mačiusi dėvėtą ar naudotą, nežinau kaip pavadint, - dantų šepetuką. Na jei dar būčiau mačiusi, kad ir nupirko kas nors, tai jau tikrai sakyčiau - krizė!!!

Bet būna ir vienas kitas gražus ir dar tinkamas pagyvent kituose namuose, daikčiukas, neminint daugybės dviračių. Kartais atrodo, kad kur nors Skandinavijoj "oranžinius" dviračius surinko ir atvežė čia...

Paskutinį kartą nusipirkau medinius, paauksuotus rėmelius. Mažyčiai tie rėmeliai, bet iš po auksavimo prasimušantis bordo špaklius (ar beicas?), sako esant yra didelę tikimybę, kad rėmeliai matė geras rankas. Tiesa kampelių jau prasižioję, bet tas saldus žodis auksas...ėmė ir sugundė nusipirkti, nors nei reikėjo nei ką.

Dar teko būti Vilniuje, blusturgy, kur Mokytojų namų kiemelyje vyksta. Ten kitoks, daugiau savo rankdarbiais ir savo išaugtais ar atsibodusiais rūbais prekiaujančios panelės karaliauja. Toks smagus šurmulys. Vilnius, nes:) Tąkart kai buvau, pats S.Valiulis sėdėjo ir savo knygom prekiavo iškart su autografu, nors S.Valiulis jokia žvaigždė, bet vis tiek:))

Dar buvau kartą Klaipėdos blusturgyje. Ten irgi daugiau su rankdarbiais ir keletas su sovietinėm relikvijom - nuo rublių iki Lenino imtinai.

Ir muzika...kad bent su gera nuotaika iš turgaus grįžtum, jei nieko nenusipirkai:)

Malyss, this is about vide-greniers:)

Femme fatale...

2010-07-26T21:34:00.009+03:00

Gavau gražių lauktuvių iš Paryžiaus.

Kokios knygos ieško ši nuotaka prancūzaitė? O gal ji visai ne nuotaka, o stilinga paryžietė, savaitgalį leidžianti knygynuose ?:)

Vieno skundo taisyklė arba kaip išvirti kiaušinius Nicos salotoms

2010-07-24T21:47:00.010+03:00

Vasara jau įpusėjo ar dar tik įpusėjo? Klausimėlis toks dviprasmiškas, panašiai kaip su pusiau pilna ir su pustušte vandens stikline.
Rodos, vakar per radiją girdėjau interviu su E.Parulskiu. Pas jį klausė, kaip išgyvena karštį. Atsakė, kad jis laikosi vieno skundo taisyklės. Pakanka prisiminti kaip jaučiasi, kai būna minus trys žiemą (pats bjauriausias oras) ir kaip jaučiasi kai šilta/karšta dabar. Na, sako, aš renkuosi skųstis, kai šalta, o karštį išgyvensiu.

Bandau ir aš tik tyliai burbuliuoti ant karščio, nes ko gero šalčio nepernešu labiau nei karščio.

Nors tokiu oru apie puodus nesinori net galvoti, bet internete aplankau savo mėgiamus virtuvinius skaitinius. Vienas jų - kulinarinis David Lebovitz tinklapis. Paskutinis įrašas priminė filmą "Julia & Julie", kai kursuose buvo dėstoma kiaušinio virimo technika:) Jis irgi prideda kietai virtų kiaušinių instrukciją.

To make hard-cooked eggs: Begin with room temperature large eggs. Bring a small pot of water to a boil. Reduce the heat to a simmer and gently lower the eggs in. Let cook for 9 minutes. Remove the eggs from the water and plunk them into a bowl of ice water, cracking the shells a bit after a few minutes, which aids in peeling.
Reikės kada pabandyti:))

Bet gražiausia ten - tai nuotraukos. Vieną pasiskolinsiu sau. Bus kaip virtualus kondicionierius:))

By the way, mano penfriend Malyss gyvena Nicoje:) Malyss, do you like David Lebovitz cuisine?:)

Draugas Sedov

2010-07-21T20:06:00.014+03:00

Apie laivus žinau nieko. Titanikas ir kitos panašios legendos juk nesiskaito. Susigundžiau pasižiūrėti į Klaipėdą atplaukusio mokomojo burlaivio "Sedov" (nėra mano klaviatūroj kirilicos), nes į Regatą, kur atplaukia daug daugiau visokių laivų, vis neištaikau nuvažiuoti.

Na per TV gražiau atrodė. Dabar jau neatsimenu, bet tikriausiai reklamavo plaukiantį su visom ar beveik visom burėm, tai todėl šiek tiek nusivyliau, kai uoste pamačiau, galima sakyti, nuogą Sedovą - vien stiebai.

Pasivaikščiojimas po denį buvo įkainotas 10 litų. Tik pakilus į denį vėl buvo siūloma pirkti bilietus į "sudnoj muzej", atvirukai, plakatai ir kitokie visokie Sedovo jaunystę liudijantys suvenyrai. Smalsauti buvo leidžiama tik po denį, o visos kitos įstaigos (kajutės, virtuvė, mašinų skyrius ir pan.) buvo uždarytos lankytojams. Žinojau, kad Sedovui jau apie 90, bet kaip atrodytų kiti tokio amžiaus "sedovai" - (daugiau ar mažiau nudėvėti) palyginti negalėjau; nes apie laivus žinau nieko :))
Gal didžiausią įspūdį paliko virvių kiekis (ar kaip jos ten vadinasi).Kaip jie ten nesusipainioja kada kokią virvę atrišt, pririšt...neįsivizduoju:))

Ir dar apie peles laive. Posakis, kuris sako, kad pelės iš laivo pabėga pirmiausia - turėtų būti labai labai senas, nes jos ten tiesiog...nepapuola. Vienas jūreivis parodė tokius prapjautus skritulius, uždėtus ant virvių,laivą laikančių prie molo, ir apsaugančių nuo šių "keleivių" (yra foto). Nepaklausiau tik, ar tai "apsaugai" irgi jau apie 90, ar čia vadinasi "naujos technologijos" :))

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečius (3)

2010-07-20T21:15:00.002+03:00

Naujausia, klaipėdiečius grįžtančius iš Smiltynės, pasitinkanti bronzinė skulptūra - Klaipėdos juodasis vaiduoklis. Šalia vaiduoklio yra pritvirtinta ir bronzinė plokštelė, su iškalta joje legenda. Juodasis vaiduoklis pasivaidenęs - 1595 m. vasario 19 dieną, 9 valandą vakaro, stipria saksoniška tarme užkalbinęs Hansą fon Heidę, ėjusį sargybą prie Klaipėdos pilies, ant pylimo.
Dabar tas vaiduoklis atrodo nusiteikęs taikiai, netgi vienoj rankoj laiko žibintą, bet jo rankos neatrodo labai švelnios ir veido neturi - tik kiaurymę su gobtuvu. Tiesa, pristatant paminklą buvo žadėta, kad vaiduoklis...vaidensis :)
Beveik visos Klaipėdos skulptūros turi laimę nešančius ar svajonių išsipildymą žadančius simbolius.
Pvz., Kurpių gatvėje yra peliukas, kuriam patrynus ausytę ir sukuždėjus į ją savo svajonę,- ši būtinai išsipildys. Beje,sako, kad pelės namuose - labai geras ženklas, nes iš skęstančio laivo jos pirmiausia pabėga:) Panašiai ir su Senamiesčio katinu, kurio bronzinė uodega žvilga lyg auksinė, nes nuglostyta, tikint išsipildysiant svajonėms. O va šitas bronzinis berniukas, neseniai pastatytas M.Mažvydo alėjoje, kokias svajones pildo nežinau, bet kai kurios vietos labai stipriai nuglostytos:))

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečius (2)

2010-07-15T22:07:00.012+03:00

Šį savaitgalį Klaipėda vėl vilioja atvažiuoti.

Šiandien ten prasidėjo folkloro festivalis Parbėg laivelis, kuris vyksta kas antri metai ir yra įtrauktas į tarptautinės liaudies meno organizacijos prie UNESCO festivalių kalendorių.
Afiša ir renginio programa žada keturias dienas šurmulio su naktišokiais.

Kartais pagalvoju ir koks velnias mane nešė į tą Kauną, kai tokiam gražiam krašte užaugau...:))

O apie šventę rašiusio Klaipėdos dienraščio redakcijos prieigos atrodo taip. Tikriausiai Briuselio "Manneken Pis" broliukas pasodintas ten prie durų:))

Jurta

2010-07-13T22:40:00.005+03:00

Sako, kad bloga reklama yra geriau nei jokios reklamos,ar kažkaip panašiai. Savaitgaly buvau pakviesta apžiūrėti Jurtos, tokio namuko, pagaminto iš Lietuvoje auginamų avių vilnos. Ką rodė ir teberodo termometrai šiomis dienomis garsiai nerašysiu, bet ta aplinkybė padės geriau suprasti koks gali būti avies vilnos kvapas tokiu oru...

Jau keli metai praėjo,kai buvau Maroke , bet kupranugarių odos dirbinių kvapą prisimenu lyg vakar dar būčiau buvus ten. Prisimenu net oro uostas tuo kvapu ...(nežinau kaip parašyti - kvepėjo ar...?). Labai labai panašus kvapas pasitiko ir dabar, einant link reklamos tikslais pastatytos Jurtos.

Viena pakaunėje gyvenanti ir netradicinio gyvenimo būdo idėjomis besidominti šeima planuoja tokią Jurtą pasistatyti ir įrengti ten (gal būt) mokyklėlę, o kol kas kviečia savo draugus, pažįstamus ir demonstruoja laiknai pastatytą Jurtą jų kieme.

Viskas gal ir gerai su ta Jurta. Sako ten net pirtį įsirengti galima. Mažiausios kaina ~ 10000 Lt.
Tai, kad naudojamos natūralios medžiagos viskas labai liuks, bet tas kvapas...na man gal biškį sintetikos ar koks vienas E tokiu atveju nepamaišytų:))

Gamina tas Jurtas Judrėnų avių ūkis. Jų tinklapyje daugiau visko papasakota, jei kam įdomu.

O dėl reklamos, tai manau, kad bent kiek vėsesniu oru tokį šiltą būstą reikėtų reklamuoti:)

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečius

2010-07-07T21:53:00.006+03:00

Sveikas, mielas Dienorašti, ar pasiilgai manęs? Ar aplanko kas tave?:))

Ilgasis savaitgalis mane nunešė į Klaipėdą. Iš visų Palangų labiausiai mėgstu Klaipėdą. Ir jūra ranka pasiekiama, ir miestas kaskart vis labiau pasipuošęs laukia vakarais. Na kodėl Kaunas toks XX amžiuje pasilikęs, kaskart pagalvoju liūdnai ir dar liūdniau, kai pamačiau, kad dabartinis meras planuoja dar vienai kadencijai tą kėdę užsėsti...Norisi šaukti - darykim ką nors, žmonės, Kaune gyvenantys !!!!:)))

O iš Klaipėdos parsivežiau labai gražų įspūdį apie picas, gaminamas tokiam "vagonėlyje" ar kaip jį ten vadina. Vienu žodžiu ant šonų ten užrašyta, kad tai pizzaland.lt.

Kai pas vietinius paklausiau kur skaniausios picos, paaiškino, kad einant nuo senosios Perkėlos yra toks vagonėlis, ten, sako skaniausios. Sunku buvo įsivaizduoti tą vagonėlį su skaniausiom picom, prie kurio visada pulkelis valgančių ir laukiančių. Pradžioj, sakė vietiniai, net įtarėm, kad ten samdyti sėdi ir valgo tas picas, imituodami paklausą:)) Bet kai išbandė - abejonių nebeliko. Skaniausios picos - pizzaland'e !.

Išbandėm ir mes. Du jauni vaikinukai dirba išsijuosę tame vagonėlyje. Vienas priima užsakymus, ima pinigus, pakuoja (į kartonines dėžutes), o kitas kočioja ir visaip kitaip žongliruoja su tešla, kol paruoštą pašauna į pečių. Ne kokioj mikrobanginėj, bet pečiuj! Užsisakius, reikia laukti apie 15 min. Laukia kas kur - kas čia pat ant žolės, kas automobilyje, kas pasivaikščioja ir ateina pasiimti užsakymo. Valgyti vėl nėra jokių patogumų - kur norit ten valgykit. Kas sėda ant žolės gazone, kas su dėžutėm keliauja namo, kas iki Danės pakrantėje esančių suoliukų eina. Skani tikrai. Beveik itališka:))

Kai pasidomėjau grįžusi - pasirodo jie tikrai populiarūs ir aš su malonumu rekomenduoju - kai būsit Klaipėdoje išbandykit:)

Vėrinys

2010-06-19T20:37:00.006+03:00

Deimantinį vėrinį, kainuojantį 37000 dolerių, Džonelė Maklein pamatė juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinoje. Nors tais metais (2004) apie krizę nei Kalifornijoje,nei kur kitur niekas nekalbėjo, o ji buvo nekilnojamo turto agentė, bet ir jai tas vėrinys pasirodė neįperkamas. Vėrinys atrodė "kukliai", jeigu taip galima pavadinti vėrinį iš 18 deimantų. Vėrinys buvo pagamintas pagal "teniso apyrankės" stilių. Tokio stiliaus papuošalai šią pravardę gavo po to, kai 1978m. JAV per atviras varžybas teniso čempionė Krisė Evert pametė deimantinę apyrankę ir nutraukė žaidimą, kad surastų papuošalą.

Dž.Maklein užėjo į parduotuvę, paprašė parodyti tą vėrinį iš vitrinos, užsisegė ir Vėrinio istorija prasidėjo...
Dž.Maklein sulaukė kol vėrinys buvo nukainotas iki 22000,dar pasiderėjo šiek tiek, įkalbėjo keletą savo pažįstamų susidėti kartu pinigus ir nusipirkti. 13 moterų nusipirko vieną vėrinį, pavadino jį prancūzės Julia Child (taip taip, tos pačios iš filmo "Julie & Julia")garbei Jewelia vardu ir susitarė juo naudotis kiekviena savo gimtadienio mėnesį po 28 dienas.

Cheryl Jarvis "Vėrinys" knygos vertė (pagal mane) ir yra ta vėrinio pirkimo/dalijimosi idėja. Sudaryta iš 13 skyrių, pristatant kiekvieną moterį, bet kiek nuobodokai. Įvairiausių istorijų nutiko bedėvint tą vėrinį. Viena netgi kažką tokio išprašė iš vyro už tai, kad pasimylės nuoga, tik su deimantniu vėriniu:)) Tiesa, paskui atrodo dar kelios sugalvojo taip "apsirengti" :))

Kažin ar vyrų pasaulyje būtų įmanoma tokia dalijimosi kokia nors brangenybe (pvz. Porsche) operacija?:))

Knygoje citojamas Markas Tvenas, kuris sako: "Nebūkime pernelyg išrankūs. Geriau turėti kažkieno dėvėtus deimantus nei jokių". Ir aš norėčiau...:)

Weekendas w Warszawie

2010-05-27T19:56:00.035+03:00

Savaitgaly buvau Varšuvoje. Gražiau skamba, sakant "važiuoju į Varšuvą", nei "važiuoju į Lenkiją". Iš tikro tai ir buvau tik Varšuvoje, nes visa kita Lenkija - tai tik pakelės, kurios jau matytos ne kartą. Pačioj Varšuvoj buvau pirmą kartą. Susigundžiau organizuota dviejų dienų išvyka į Varšuvos muzikinį teatrą "Roma" žiūrėti miuziklo "Operos fantomas", pagal gerai žinomą A.L.Weberį.

Man patiko šita pramoga, todėl šiek tiek papasakosiu, gal kam nors bus naudinga. Tiesą sakant, kokia agentūra organizuoja tokias teatrines išvykas - nežinau. Girdėjau, kad važiuoja į Vilniaus Operą,į Rygą ir Varšuvą. Gal ir daugiau.

Varšuvos variantas - dviejų dienų kelionė su pasiplaukiojimu Augustavo kanalais, teatro vakaru, nakvyne ir pusdieniu Varšuvos senamiestyje. Buvo numatytas poros valandų stabtelėjimas supermarketų miestelyje, neva lauktuvėms, bet ačiū Dievui lenkai labai religingi ir per Sekmines nedirbo jokie super ir nesuper marketai. Niekur niekas. Tik degalinės ir kavinės Varšuvoje. Nesuprantu, kas ir kodėl sugalvoja įtraukti supermarketus kaip lankytiną objektą. Gal ekskursijų organizatoriai, iš įpročio, o gal čia kokia nors nerašyta tarptautinė turizmo organizatorių vykdoma parama prekybininkams - pirkėjų mainų programa.

Augustavo kanalais pasiplaukiojimas įspūdžio nepaliko, nes po Kauno marias plaukiojant vaizdai dar gražesni. Laivelis toks stipriai padėvėtas, komforto keleiviams jokio. Bet kadangi saulėtą orą vežėmės kartu, tai ta valanda ant vandens buvo visai maloni.

Pasižiūrėti ir pasiklausyti miuziklo "Operos Fantomas" susirinko pilnutėlis teatras.Prietema, raudonu aksomu muštos kėdės, neono mėlyna apšviestos ložės balkone ir daugiau nei dvi valandas lenkiškai pasakojama "Gražuolės ir pabaisos" istorija. Dekoracijos įspūdingos, operos šviestuvo smūgis privertė visą salę išsigąsti, ilgi ir audringi plojimai...Priešais sėdėjusios porelės vyriškoji pusė skaniai numigo per tas dvi valandas. Tikriausiai sapnas buvo muzikinis:)

Varšuva senamiesčio turi labai nedaug, tai tų keletos valandų pirmai pažinčiai ir užteko. Karalių rūmai sekmadieniais turistus kviečia užeiti nemokamai, bet kai nemokamai, tai atidėjom kitam kartui...gi nepabėgs:)

Prieš išvažiuojant buvo kiek neramu dėl matytų reportažų apie Wyslos potvynį. Matėm šiek tiek per autobuso langą. Pakrantės apjuostos apsauginėm juostom, budi policija ir šiek tiek smalsuolių stebi pasivaikščiodami. Kyšo vienas kitas suoliuko atkaltės kraštelis, šviestuvai iki pusės apsemti, krūmų viršūnės tik ir labai plati upė pasirodė...

Varšuva pasirodė labai svetinga. Važiuodami atgal spėliojom,- kodėl dauguma esam nukeliavę kur kas toliau, o va kaimynystėj esančią Varšuvą, lyg ir pamiršom...

Pabaigai reikia kuo nors pasigirti:) Kažko toookio nebus, bet beveik dvi dienas teko važinėti su Žalgirio krepšininkus vežiojančiu autobusu! Buvo keletas vietų įrengtų taip, kad tilptų ilgakojai sportininkai, todėl keliauti tokiu autobusu buvo itin patogu:)Na ir visi išsižioję žiūrėdavo kas išlipa iš to autobuso. Vienu žodžiu garsinom Lietuvą su Žalgiriu:) Va vilniečiai tai neturi tokio žodžio, kuriuo galėtų pasididžiuoti patys ir kitiems pasirodyti:)

Raudoni laiptai į dangų

2010-05-20T21:00:00.008+03:00

Vis pasvajoju apie kopėčias, tokias, kuriomis būtų galima pasilypėti iki viršutinių knygų lentynų palubėj. Net nebūtinai ir laipioti į tas palubes, užtektų turėti tokias į lentynas atremtas kopėčias kambaryje. Dėl stiliaus, atvirai sakant. Kokias nors dailiai padrožinėtas, be abejo, medines.

Radau internete pas švedus tokias svajonių kopėčias. Knygų lentynų iki palubės dar neturiu, bet mano obelaitės jau tuoj tuoj prašysis į jas kopėčiom lipti obuolių nuskinti. Šiandien pasirodysiu kokios didelės jau mano augintinės. Šalia to ketvertuko išdygo dar dvi miegalės.

Niekada nesidomėjau kiek gali kainuoti kopėčios, bet taip susižavėjau šiomis, kad rašysiu švedam laišką (va čia), klausiu kiek kainuoja ir pradėsiu taupyti:) Gal kas norėtų prisijungti prie raudonų kopėčių mylėtojų draugijos?:))

Toks gyvenimo kvapas

2010-05-16T20:30:00.020+03:00

Beveik lygiai prieš 5 metus (2005 05 14) Gruzijoje mirė kaunietis tapytojas A.Vaitkūnas. Atsitiktinai, kaip tik šiomis dienomis perskaičiau jo žmonos A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės prisiminimus, sudėtus į knygą "Toks gyvenimo kvapas".

Kai kalba eina apie rašytojus, tai dažniau minimos jų knygos, bet kai kalba eina apie tapytojus, tai dažniau minimos kokios nors jų pikantiškos gyvenimo būdo detalės nei aptarinėjami jų paveikslai. Nors gal aš neteisi. Yra visaip.

Apie tapytoją A.Vaitkūną iki šiol žinojau tik tiek, kad buvo žinomas menininkas, Kauno Dailės institute ėjo tapybos profesoriaus pareigas, tapė ne tik teptukais, bet ir šluotomis. 2005-ųjų gegužę išskridęs į Tbilisyje vykstantį Tarptautinį menininkų simpoziumą, sukūrė paskutinį savo tapybos darbą, naudodamas Gruzijos kalnų uolienas (trynė jas iki smulkių pigmentų), tapė didžiuliais šepečiais jas ant 8 m ilgio aitvaro, kurį visi simpoziumo dalyviai skraidino Gruzijos danguje ir...mirė mažoje Tbilisio gatvelėje, ištiktas infarkto.

Jeigu norėčiau papasakoti kas man įstrigo iš šių pasakojimų - reiktų parašyti dar vieną "Toks gyvenimo kvapas" knygą.
A.Vaitkūnas mėgo senus daiktus, senus namus, sakralines, istorines vietas, nes jie yra "prisisunkę gyvenimo kvapo". Nauji daiktai dar neturi istorijos. Ypač jį traukė senos laiptinės. Ieškodavo Kauno senamiestyje, Šančių kareivinėse tokių, kurios dar nespėtos restauruoti, kur seni suklypę laiptai, aprašinėtos sienos, nubyrėjęs tinkas, medinės durys. Eidavo ten paryčiais, piešdavo degant mažai lemputei ir "skaitydavo" istorijas iš tų prirašinėtų sienų.
Pikantiška detalė iš dirbtuvių gyvenimo. Tik grįžęs į Kauną po studijų, gavo dirbtuvę Laisvės al. ir Vilniaus g. sankirtoje, vadinamoje "čigonų kiemu".Kartą kūrybiškai bebendraudami su tapytoju J.Maldžiūnu, išgėrę degtinės butelį. Kolegai nieko, o jis tik ryte sužinojęs, kad kirviu sukapojo čigonų duris. Šie ruošėsi jį apskųsti čigonų baronui ir surengti egzekuciją, bet Arūnas atsiprašęs ir visą dieną atsidėjęs remontavęs duris.Susitaikė. Vėliau, 1986 m., po tapytojo A.Martinaičio mirties jam atiteko jo dirbtuvės. Dažnas svečias dirbtuvėse būdavo Justinas Mikutis. Pozuodavo tapytojams, skaitydamas G.Traklį ir filosofuodavo. Nutapęs ne vieną J.Mikučio portretą, bet vieną iš jų, kaip geriausią ekspresionistinės tapybos pavyzdį yra įsigijęs Silkeborgo dailės muziejus Danijoje.

Tradicija buvo Naujuosius metus sutikti tapant. Sakydavo, kad tik kartą metuose būna toks momentas, kai miesto erdvė, visas eteris tuščias. Ta tradicija jam buvo kaip garantas, kad kitais metais vėl galės sėkmingai tapyti.

Gavo užsakymą nutapyti Jo Eminencijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus portretą. Kad suprastų kaip tapyti, studijavo Ignaco Lojolos autobiografiją, kitų šventųjų gyvenimus ir kardinolo V.Sladkevičiaus biografiją. Eidavo į M.K.Čiurlionio dailės muziejų, Parodų rūmus tyrinėti kaip portretus tapė J.Vienožinskis, A.Gudaitis. Ruošėsi net kažkiek laiko asketiškai pagyventi, kad pajustų atsižadėjimų reikšmę. Ėjo į Caritas studentų valgyklą nemokamos sriubos, kaip neturtingas studentas..

Portretą tapant reikėjo prisiderinti prie kunigų komisijos nurodymų, bet didelių nesutarimų nebuvę - svarbiausias reikalavimas buvo išryškinti Kardinolo žiedą, mat tai esą labai svarbu. Pats A.Vaitkūnas apgailestavo tik dėl labai kuklių rėmų parinktų šiam paveikslui. Portretas buvo pakabintas kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejaus atidaryme 2001 metais.

Tiek daug dar visko norėčiau papasakoti, bet jau sakiau...išeitų dar viena knyga.
Todėl baigdama ir kviesdama paskaityti šiuos prisiminimus, pasakysiu, kad beskaitydama knygą radau ir savo draugės nuotrauką. Malonus netikėtumas buvo.
Tiesa, šie prisiminimai buvo spausdinami ir tinklapyje www.kamane.lt. Jei kam smalsu, susirasit.

Kauno Senamiestis dūzgė kaip avilys

2010-05-09T16:09:00.080+03:00

Penktadienio pavakare į Senamiestį mane nuviliojo reklamuota "Senamiesčio atidarymo šventė". Pats dangus turbūt buvo šios šventės globėjas, nes tą pačią dieną galima buvo sušukti " Sveikas atvykęs, Pavasari!". Kepėjai vaišino prancūziškom bandelėm,liaudies meistrai kvietė pasimokyti siūti lėles, verti karoliukus, austi juostas, vyti draugystės apyrankes, pasiklausyti muzikuojančių ir paganyti akis į pilvo šokius šokančią šokėją tiesiog gatvėje. Gyvos skulptūros sėdėjo tiesiog ant grindinio, languose ir "ant kampo". Ant akmenuotos Vilniaus gatvės buvo patiestas raudono kilimo takelis, kuriuo ėjo manekenės, demosntruodamos nežinomų ir žinomų dizainerių kolekcijas.

Buvo tiek daug smalsių žiūrovų, kad liaudies meistrės, tik aikčiojo - nesitikėjom, kad kam nors tai bus įdomu ! Turėjau tik telefoną, todėl nors ir prastos kokybės, bet vis tiek šiek tiek įspūdžių įdėsiu:)

She's Always a Woman

2010-05-06T15:49:00.002+03:00

Būna akimirkų, kai mintyse "prasisuka" visas gyvenimas.
Čia tai užtrunka tik 1.31 :)

...ir sodai vėl žydės

2010-05-04T22:27:00.003+03:00

Kažko nesirašo.

Pacituosiu dabar skaitomą A.Nyką - Niliūną.

"Senos ir naujos fotografijos. Naujos fotografijos rodo netikrą, anekdotinį (proginį) vienos dimensijos žmogų, kai tuo tarpu senosios pajėgdavo užfiksuoti ne tik kūną, bet ir dvasią,- žmogų laike ir erdvėje su visu jo egzistenciniu skurdu ir didybe, absoliučiai nuogą ir vieną Apvaizdos ir Būties akivaizdoje. XIX a. fotoaparatai net ir gražuoles paversdavo žmonėmis!".

Kas nebijo bobausių? Aš:)

2010-04-28T21:43:00.009+03:00

Atsitiktinai pataikiau į mobilųjį turgelį, dar vadinamą ekologišku. Kaune jie turi spec.grafiką kur kokią dieną prekiaus, bet man nelabai aktualu tuo madingu žodžiu "ekologiškas" vadinami produktai, todėl grafiko nesimokiau atmintinai. Tiesiog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoj vietoj.

Vienas kitas pastebėjimas.
Daržovių išvaizda nelabai skyrėsi nuo eilinių parduotuvių lentynose esančių, bet kaina - labai. Žuvis dar labiau. Mėsos ten nebuvo. Rūkytais gaminiais nesidomiu.Sūriai labai maži ir labai brangūs.Duona ir bandelės buvo visur vadinamos "naminėmis".

Dėmesį atkreipiau į žmonės, parduodančius tuos produktus. Na jei produktai ir panašūs į kitur parduodamus, tai žmonės tikrai skyrėsi nuo paprastuose turguose matomų prekeivių.Čia jautėsi, kad žmonės patys augina ar gamina ir jaučiu, kad kartą du ten pabuvojus, norėsis grįžti dar ir dar.

Pirkau keletą produktų. Viskas skanu ir šviežia. O svarbiausia, dėl ko čia sugalvojau parašyti, tai grybai. Vienas dzūkas pardavinėjo bobausius (tokie grybai). Sakė prigrybavęs dzūkijos pušynuose. Buvau girdėjus apie tuos grybus, bet neteko ragauti.

Taigi nusipirkau. Grįžus pasiguglinau ką žmonės šneka apie tuos bobausius. Hmmm...pasirodo nieko gero. Turi nemažai nuodų ( giromitrino, kuris sukelia virškinimo ir nervų sistemos sutrikimus), todėl reikia elgtis atsargiai.

Vienas toks Poviliukas sakėsi prisigrybavęs ir klausinėjo visų patarimo ką su jais daryt. Tai ir aš paskaičiau.

Vieni patarėjai ramino, kad visi grybai valgomi, nors kai kurie tik vieną kartą, kiti drąsino ir tik dėl viso pikto rekomendavo gėlių nusipirkti. Kiti pateikė statistiką, neva nuo 1964(?) metų yra mirę tik 160 žmonių nuo šitų grybų (Lietuvoj??? bet nerašė kur ) na ir tik vienas sakė - gerai nuplauk, išvirk du kartus, po to sviestuko, grietinės ir vėl už krepšio miškan:)

Tiesa dar sakė, kad maždaug porą dienų gali tekti palaukti, kol paaiškės kuo tas gurmanavimas baigsis.

Tai va. Porą dienų jau praėjo. Rašau ir galvoju, kad buvo labai skanūs tie grybai. Noriu dar. Tik labai sunku iš jų išplauti žemes. Valgant bent kartą tikrai tarp dantų sugirgždės. Bet gal taip ir turi būti...gi ekologiški, ne ant asfalto auginti:)

Viltys sudygo !

2010-04-26T20:48:00.005+03:00

Ir vis dėlto sudygo mano obuolių sėklos! Sudygo tos, kurios visą žiemą gyveno balkone.
Nepamenu tiksliai kiek ten sėklų buvo, bet panašu, kad sudygo visos arba dauguma.
Reiškia tos mažytės sėklytės labai gudrios - rudenį užmigo, kaip kokios meškos, o pavasarį prabudo:)
Džiaugiuos labai ir begalo:)

Laukiu vasaros

2010-04-23T22:10:00.010+03:00

Nežinau ką daryti, kai nebeveikia atsineštas video. Nesinori, kad juodas langas liktų. Paprasčiausia būtų nieko nesinešioti, bet kartais neiškenčiu.
Pasidėsiu nuotrauką, kuri žadės atostogų nuotaiką :)

O gal ateitis jau yra atėjusi?

2010-04-22T21:23:00.011+03:00

Pasirodė naujas žurnalas "IQ".
Jo ištakos, matyt, iš žurnalo "Miesto IQ". Šiuo atveju irgi esu įsipainiojusi į šiokią tokią istoriją. Buvau užsiprenumeravusi "Miesto IQ". Po keletos pristatytų žurnalo numerių, gavau redakcijos laišką su atsiprašymu, kad žurnalas išeis rečiau, nei buvo žadėta ir , jei aš nieko prieš, tai man atneš tuos likusius egzempliorius atitinkamai pratęsiant laiką, o jei ne, tai siūlė kreiptis - ir jie grąžins pinigus. Man tiko, jokių pretenzijų neturėjau, o be to sunkmetis, tai kaip nesuprasi.

Nešė, nešė, o šį mėnesį jau nebe "Miesto IQ", bet tik "IQ" pavadintą gavau. Ir vėl laiškelis pridėtas su panašia info - priimti arba grąžins pinigus. Tinka ir net apsidžiaugiau, kai pamačiau baltas avis raudonoje pievoje : "IQ The Economist partneris Lietuvoje".

Teko laikyti rankose tikrą "The Economist". Malonus ne tik liesti, bet ir skaityti, toks brangus visom prasmėm žurnalas, o jo lietuviškas partneris...jau ne... Irgi visom prasmėm.
Apie viską po tuputį. Politika, finansai, kultūra. Straipsniai nuobodūs, viskas lyg jau kartą skaityta, girdėta, nors rašo, kad yra "rinktinių straipsnių iš "The Economist".

Smagiausia buvo paskaityti K.Navako recenziją apie naują R.Rastausko ese knygą "Privati teritorija". Nors pagal RoRa filosofiją, būtų galima pasakyti, kad verta šį žurnalą nusipirkti dėl šios vienintelės recenzijos.

Vienas iš tokių "girdėta,skaityta" straipsnių buvo pamąstymas apie skaitmeninių knygų ateitį. Nebuvau įsidėmėjus elektroninių skaityklių kainų. Dabar žinosiu - Apple iPad Amerikos rinkoje kainuoja 1200-2100 litų, nors pas mus dar net neįmanoma jų nusipirkti. Toliau skaičiukai apie būsimas el.knygų kainas - jos turėtų būti 30 - 50 % mažesnės už popierines.

Sako, kad tai ateitis, kad išpopuliarės, bet aš netikiu.
Kas mane įtikins, kad namai be popierinių knygų bus jaukūs?

Kaip bus galima akimirksniu pažvelgti į šeimininko sielą, jei atėjus į svečius nematysim jokių knygų nugarėlių?

Ir kas pakeis knygą - dovaną, kai gali atsiversti belekur ir akimirksniu sužinoti ką tau padovanojo - apie vyną ar apie žvaigždes ?:)

Vos nepamiršau - dar labai patiko interviu su atominės energetikos profesorium, rašytoju ir keliautoju, gyvenimo gurmanu - Kaziu Almenu, sakančiu, kad "nieko nėra blogiau šitam gyvenime kaip nuobodulys".

Badaujantis bankas (arba) Nekenčiu reklamos

2010-04-21T20:43:00.000+03:00

Esu kažkada turėjusi vieną vienintelį sandėrį su Snoro banku. Aišku pas juos liko mano kontaktai. Dabar pasakysiu, kad daugiau niekada nesikreipsiu pas juos dėl jokios paslaugos.

Supykau du kartus ant Snoro.
Pirmą kartą dar atleidau, bet po antro karto - nebe.

Prieš kokias porą savaičių radau pašto dėžutėje pranešimą, kad man yra registruotas laiškas pašte, kurio darbo laikas sutampa su mano darbo laiku ir plius dar yra man nepakeliui. Smalsu žinoma iš kur tas registruotas laiškas, gal koks dėdė Amerikoj atsirado, būna gi. Suradau laiko ir nuvažiavau to laiško. Pasirašau kažkokioj didelėj knygoj, su visais tapatybės įrodymais ir gaunu laišką pagaliau. Nelengvas, užčiuopiu, kad kažkas yra daugiau, nei popieriaus lapas. Atplėšiu ir randu Snoro dovanėlę - kreditinę kortelę su nebepamenu kokiom ten galimybėm pirkti į kreditą .Ir dar pasveikinimas, kukliai pažymint, kad už kotelę mokėti nereikės - tai Snoro dovana . Ačiū ačiū - nereikėjo, turbūt taip reiktų padėkot.

Bet aš neprašiau pas juos jokios kortelės!!! Nebuvau jau šimtą metų pas juos, o jie gudriai prisišaukė mane - privertė pasirašyti, kad laišką gavau...reiškia kortelę irgi.

Gerai. Tiek to. Atplėšiau, žvilgterėjau ir įmečiau kažkur į stalčių, nes man nereikalinga. Turiu ką nešiotis ir taip. Beveik ir pamiršau, tai reiškia kaip ir atleidau.

Vakar skambina , apie 18 val,kreipiasi vardu , lyg sena seniai girdėta draugė ir klausia ar naudojuosi Snoro kortele. Kol supratau apie ką eina kalba. Ne, sakau, nesinaudoju. O kodėl, ar aktyvuota jau kortelė,klausinėja toliau.Ne??? Tai tada prašom šią savaitę aktyvuoti.Ir pažadėjo paskambinti vėliau, paklausti kaip sekėsi ir gal kokių klausimų turėsiu.

Va po šitos "reklamos" tikrai Snorą aplenksiu iš tolo. Negana, kad trukdo mano darbo laiką, bet dar ir po darbo, ir dar turiu aiškintis kodėl aš nesinaudoju jų dovana, atsiprašant.

Betrūksta, kad grįžus namo, prie durų rasčiau vežimėlį iš Maximos su maisto produktais (žinoma ir su sąskaita), nes esu pas juos pirkusi maisto ir anksčiau...

Kaip Kazlas sakydavo - nekenčiu reklamos !

Netikėtumų galima tikėtis tik iš ugnikalnio

2010-04-17T17:23:00.009+03:00

Kažkodėl tik šiandien prisiminiau senokai skaitytą S.Sontag "Ugnikalnio mylėtojas", nors jau keletas dienų, kai žodis ugnikalnis karaliauja dėmesio centre.

Tiek knygos pavadinimas , tiek jos turinys labai dera prie šio reiškinio.
Panašiai buvo,kai Maskvoje vyko pučas, o aš tuo metu skaičiau I.Šeiniaus "Raudonąjį tvaną". Toks stereo efektas.Jei dar būčiau buvus Maskvoje tuo metu, tai kaip ir 3D formatas jau...

Gal vis dėlto kažkas, kokiame nors aerouoste skaitė S.Sontag "Ugnikalnio mylėtoją", kai išgirdo, kad skrydis atidedamas, nes...išsiveržė ugnikalnis.

Šią knygą įdėčiau į savo mėgiamiausių knygų 10-tuką. Dabar prisimenu tik tiek, kad knyga apie kolekcionierių, kuris buvo pamišęs dėl ugnikalnių.
Tiesa knygoje aprašomas ugnikalnis "gyvena" ne Islandijoje, bet koks skirtumas...
Įdomu ir tai, kad knygos vietovardžiai autentiški. Herojai taip pat autentiškos asmenybės - seras Williamas Hamiltonas,Didžiosios Britanijos karo didvyris viceadmirolas Horatio Nelsonas, jų abiejų mylimoji Emma Hamilton.

"1766, 1767, 1777...1779.Kiekvienas išsiveržimas kaskart stipresnis už ankstesnį, kiekvienas, kuris, dar bus, teikia vis gražesnių vilčių sulaukti katastrofos.[...]

Stovėdamas terasoje, Cavaliere regėjo, kaip stulpas po stulpo balto garo čiurkšlės kyla viršun, trissyk pranokdamos tą kalną į aukštį ir plotį, ir galiausiai jose atsirado juodų ruožų, lygiai taip, kaip kitados ugnikalnio išsiveržimą yra aprašęs Plinijus Jaunesnysis : candida interdum,interdum sordida et maculosa (tarpais balta, tarpais purvina ir dėmėta)- nelygu kiek žemės tas debesis nešėsi su savim. Po to užėjo vasaros audra, oras įkaito ir praėjus kelioms dienoms iš kraterio pakilo raudonų liepsnų fontanas.Naktį galėjai skaityti gulėdamas lovoje už kelių kilometrų blausiai liepsnojant kalnui.Pranešime Karališkajai Draugijai Cavaliere aprašė tuos juodus audros debesis ir šviesų ugnies stulpą su žaibo pavidalo liepsnomis veikiau kaip gražų, o ne kaip keliantį siaubą".

O apie šį, 2010-aisiais išsiveržusį ugnikalnį, ar bus literatūriškai aprašyta, ar tik video įrašai liudys...?

Sėkmės paslaptis slypi mumyse

2010-04-11T20:42:00.006+03:00

G.Kasparovo knygą "Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais" (How life imitates chess) skaičiau labai ilgai, nes vos ne kiekvieną sakinį teko skaityti po kelis kartus, kol supranti kas ten parašyta. Tokio baisaus vertimo dar nesu mačiusi. Negaliu suprasti kodėl? Versta iš anglų kalbos. Rodos, anglų kalba ne egzotika ir vertėją rasti galėjo. Knygą išleido "Eugrimas" - tituluojanti save akademinės ir profesinės literatūros leidykla. Vertėja Laima Račienė. Pasiguglinau...ji verčia ir iš prancūzų kalbos vaikams. Jeigu ji taip verčia knygas ir vaikams, tai gink dieve nuo tokių knygų...Pacituočiau, bet iš principo negaliu dauginti nepaskaitomo teksto. Kam įdomu, pasiskaitys.

G.Kasparovas pasakoja apie savo kelią į šachmatų viršūnes ir kartu analizuoja kokios jo charakterio savybės nuvedė jį ten, kur dabar yra. Net keletą kartų pakartoja, kad norint eiti į priekį - reikia nebijoti sunkumų, nebijoti pralaimėti, nebijoti permainų ir nežinomybės, ištraukti save iš įprastos komforto zonos ir prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Cituoja Čerčilį sakantį :"Sėkmė nėra galutinė, nesėkmė nėra mirtina, svarbu tik drąsa reikalinga darbui tęsti".

Patiko mintis apie kompiuterio galimybes. Taip, sako jis, kompiuteris gali duoti atsakymus į visus klausimus, bet juk svarbiau yra Klausimas, o ne atsakymas. O šachmatais su kompiuteriu niekada nebus taip įdomu žaisti, kaip su žmogum, nes juk kompiuteris nesugebėtų...blefuoti :)

Man buvo įdomu ir apie šachmatų pasaulio įžymybes paskaityti ir apie jų naudotus psichologinius "ėjimus", kai norėdavo tapti nugalėtojais...

Pasvajosiu apie tokį laiką, kai atvertus knygą, bus galima rasti kokį nors, kokybišką vertimą garantuojantį, ženklą.

Apie geriausius 2009 vertimus.

Minios herojai

2010-04-08T21:58:00.008+03:00

A.Rodin'as kažkokia proga savo skulptūras pavadino marmuro luitais, iš kurių išimta visa, kas nereikalinga.

O kanadietis animatorius M.Sutherland padarė priešingai - į 6 su trupučiu minučių trukmės filmuką "La Fête" sudėjo tik tai, kas reikalinga :)

La Fete (HD - 2010) from Malcolm Sutherland on Vimeo.

Prancūzai sako: C'est magnifique!
Amerikietis pakomentavo: "Such attention to tender little details of
human energy!"
O aš sakau: "Nepakartojama!" :)

Obelaitė, duona ir Velykos

2010-04-05T21:15:00.009+03:00

Bandau dar spėti į nuvažiuojantį Velykų traukinį ir palikti nors keletą sakinių.

Nuotrauka iš čia

Pernai rudenį sugalvojau, kad noriu turėti obelaitę balkone. Būna juk tokios žemaūgės ir dar su mažais raudonais obuoliukais. Bet kai sugalvojau-jau buvo per vėlu važiuoti į turgų ieškoti medelio, todėl pabandžiau pasėti obuolio sėklas. O ką! pagalvojau - jei sužaliuoja citrinos, avokado kaulas pavirsta medeliu, tai kodėl obelaitės neišauginus?

Pasėjau daug ir visur- vieną vazoną palikau žiemoti balkone. Deja deja - nė viena neišdygo. Tai čia buvo tokia liūdna pavasario žinia.

Kitas eksperimentas buvo bandymas išsikepti duonos, kuriuo užkrėtė vieno mano skaitomo BLOG'o aprašytas pavyzdys.

Tas bandymas užtruko beveik tris savaites. Niekaip nepavyko užsiauginti raugo. Bet čia jau rankų nenuleidau - maišiau, laukiau, pyliau lauk ir vėl maišiau, laukiau, pyliau lauk...beveik du kg. ruginių miltų sueksperimentavau. Net susiradau norvegiškų, švediškų duonos kepimo receptų, kol kartą pavyko - išrūgo tas raugas.

Iškepiau duonos kepaliuką ir kaip tik Velykoms. Simboliškas pasirodė tas sutapimas - savo rankom užraugta ir iškepta duona ir Velykos.

Jokių receptų nedėsiu - viskas yra internete. Džiaugiuosi atradusi šį, gal būt, ritualu virsiantį užsiėmimą.

Pavasario sulaukus

2010-03-26T21:13:00.010+02:00

Šiandien jau tikrų tikriausias pavasaris ir, rodos, žiemos kaip nebūta. Nors Kauno marios dar po ledu. Prieš keletą metų panašiu laiku teko skristi oro balionu.

Skridau pirmą kartą. Jokių fobijų aukščiui neturiu, tai jokio nerimo nejutau prieš skrydį. Šiek tiek nejauku buvo stovėti tame krepšyje ir matyti atvirą liepsną iš dujų baliono, bet liepsnai keleiviai visai neįdomūs buvo:) Vaizdai pakilus, be abejo, gražūs,o įspūdingiausia buvo tai, kad skrendant girdėjosi ką kalba žmonės stovintys ant žemės.Dažniausiai tai buvo - "žiūrėk, balionas skrenda":)

Mus skraidinęs pilotas sakė, kad piloto garbės reikalas yra nuleisti balioną tiek, kad skrendant virš medžių būtų galima nusiskinti kokią šaką. Mums pavyko pagauti gal po kokius du lapus (tiksliau-po du pušų spyglius), bet jausmas įdomus... medžių viršūnes glostyti.

Po skrydžio vyksta krikštynos. Pirmą kartą skridusiems suteikiami kilmingi titulai ir vardai, pagal vietovės virš kurios teko skristi, pavadinimą.Pvz., koks nors Madam Von Rukla.
Suklupdo visus, skaito kažkokį pamokslą, paskui nukerpa kuokštelį plaukų, padegina, pabarsto neprisimenu kuo - pelenais gal,- ir pabaigoj šamapano taurė ir garbingo titulo regalijų atminimui įteikimas:)
Smagu,bet kad jau labai taip...tai nepasakyčiau...

Labai į temą dar bus neseniai mano rastas tinklapis su foto/video žvilgsniu į Lietuvą iš paukščio (ar baliono?) skrydžio. Fotoskrydis.lt

Tomas Girdzijauskas pataria/rekomenduoja (?)

2010-03-21T20:00:00.012+02:00

Pasidalinsiu radiniu. Čia iš serijos - norit tikėkit, norit ne:)

Britų psichologai atliko tyrimą internetu, per kurį apklausė apie 4 tūkst. vyrų. Jiems buvo pateikta apie 200 anketos klausimų.
Iš jų vyrai daugiausiai paminėjo 47 dalykus, kuriuos, jų manymu, turėtų daryti moterys.

Atvirukai

2010-03-20T17:58:00.010+02:00

Šiandien knygyne girdėjau vienos poros pokalbio gabaliuką. Apie Kauną.
Rinkosi atvirukus ir paėmę į rankas šį su Rotušės vaizdu sprendė - kada ten pasodino tas palmes?:))

Ji sako:
- Aš seniai ten buvau...gal ir yra dabar...
O Jis:
- Kažin...gal čia montažas, kad prisiviliotų turistų...

Gali būti, kad nekauniečiai net nematę tos atvirukų kolekcijos:)

Naujasis Židinys 1-2

2010-03-18T20:48:00.014+02:00

Vienas mano kolega mėgsta laikytis vidurio. Visame kame.Pvz.,valgo 13% riebumo sūrelius. Kartą negavo tokio riebumo sūrelio, tai nusipirko du - vieną riebesnį, kitą liesą ir po kąsnį abiejų valgė,sakydamas:" pilvą pasieks įprasto riebumo krovinys".
Panašaus vidurio siekiau ir aš, nusipirkdama du žurnalus - "Žmonės" ir "Naujasis Židinys/Aidai". Vieną kurį iš jų nuolat skaitant gali prarasti pusiausvyrą:)
Apie "Žmones" nerašysiu, o apie "Naująjį židinį" keletą minčių pasidėsiu.

Rubrikoje "Laiškas redaktoriui" pasisako G.Jankevičiūtė. Apie Š.Saukos paveikslą Prezidentūroje.Visas "laiškas" lyg ir už Sauką, juolab, kad pati autorė yra tyrinėjusi istorijos įvaizdžius meno kūriniuose. Tik pačioje pabaigoje retoriškai klausdama "kam ir kodėl kilo mintis eksponuoti Saukos kūrinį Prezidentūroje?" lyg ir perša tai priimti kaip "kam tai buvo naudinga?". Prisimenu skaičiau J.Barneso "10 1/2 pasaulio istorijos skyrių", kur išnarstytas po siūlelį paveikslas "Medūzos sudužimas", tai būtų įdomu, kad kas nors taip išnarstytų tą Saukos paveikslą...

E.Vareikis nagrinėja Euroatlantinio ryšio ištakas ir nūdieną, pasiremdamas R.Kagano pastebėjimu, kad amerikiečiai yra Marso būdo, o europiečiai Veneros. Kai jau tokia klasifikacija, tai aišku kur link nuves. Pasirodo amerikiečiai-marsiečiai praėjusiame šimtmetyje kūrė Europą tokią, kokios labiau reikėjo Amerikai..Gi Veneros globojami europiečiai išvaistė JAV jiems suteiktas gėrybes.
Straipsnis ir žurnalo viršelis papuoštas šmaikščiais A.Martinaičio piešiniais (iš L.Drazdauskaitės asmeninio archyvo).

Dar buvo įdomu paskaityti G.Gailiūtės straipsnį apie Metų knygos rinkimus. Pati šiemet neskaičiau nė vienos iš renkamų, bet po G.Gailiūtės pagyrimų - K.Sabaliauskaitės "Silva rerum" paskaitysiu:)

Tiesa dar vieną įdomybę perskaičiau apie pozą, priimant Komuniją. Pasirodo graikiškas evangelijų tekstas liudija, kad pirmą kartą Kristaus Kūną ir Kraują apaštalai priėmė prigulę arba pusiau prigulę, bet ne priklaupę ar atsistoję.

Apie pietus po pietų

2010-03-16T15:27:00.008+02:00

Po truputį skaitau P.Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu". Toks jausmas, kad aplink vien produktai-falsifikatai, o jei lietuviškas varškės sūris ir panašus į original, tai neturi popierių. Jei jau be popierių, tai irgi nekokybė, kaip koks kilmingas šuo juk gali tikėt šeimininkais gali netikėt, jei nėra dokumentų:)))

Bet ne apie tai aš čia. Ne tik pas Jurkevičių šlovinami visų rūšių makaronai, ravioliai ir kt. virtinukai. Italai (ir italĖs), prancūzai (ir prancūzĖs) valgo tuos spagečius ir dar mums pataria - atsieit valgykit kaip mes ir būsit lieknos kaip mes (kaip Amelija?:))) )

Nu gerai, valgykim tuos makaronus, bet kiek??? Pvz., Jurkevičius sako, kad reiktų pasimatuot taliją prieš sėdant prie pietų stalo. Vyrams rodos 103 cm., o moterims - 88 cm. ir ne daugiau. O jei jau daugiau...tai porciją dalinti per pusę.

Radau netyčia internete foto su spagečių lėkšte, tai dabar galvoju ar taip atrodo jau pusė porcijos ar vis dėlto čia pilna porcija?:)))

Latvijos turtas Vilniuje

2010-03-13T19:33:00.011+02:00

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma ispanų genijaus F.Goya grafikos serija "Los Caprichos" (isp. capricho - užgaida,įnoris,įniršis).Priklausau "žmogaus iš gatvės" kategorijai, bet vis tiek truputį nusivyliau sužinojusi, kad estampai atvežti ne iš Ispanijos, bet iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos. Parodos katologe rašo, kad šie estampai buvo antras serijos leidimas (1806-1807), o latviai juos įsigijo 1930 m. Pirmą kartą šis ciklas buvo publikuotas 1799m. Madride.

Ekspozicijos pradžioje įspėjama, kad eksponatai yra labai jautrūs šviesai, todėl apšvietimas yra sumažintas iki...nepamenu kiek ten lux'ų, bet realiai galima būtų tai pavadinti prietema. Man, kaip "žmogui iš gatvės" nėra labai aišku į ką svarbiausia atkreipti dėmesį eskizuose, todėl žiūrėjau į siužetą ir skaičiau paties Gojos rašytus komentarus. Buvo panašiai kaip filme su titrais - ir ten ir ten bandai žiūrėti, bet po pirmų 10 pavargsti nuo prietemos, smulkių eskizų ir reziume didesnę dalį dėmesio atidaviau komentarams. Viso demonstruojami 78 eskizai.

Komentarai savo aktualumu ir šiandien nepasenę. Ir veidmainystė, ir melas, ir ištvirkavimas net ir raganavimo tema - viskas šiandien tebeegzistuoja:)))

Šis buvo pakomentuotas taip:

Miegantis protas gimdo pabaisas.
Vaizduotė apleista proto,sukuria klaikias pabaisas.Tačiau drauge su išmintim ji yra meno motina ir jo kuriamų stebuklų versmė.

20 - metis

2010-03-11T18:47:00.009+02:00

20 metų! Tai kiek man buvo tada?...o dabar jau...!!! Siaubas. Pernai visus metus girdėjau kalbant apie tūkstantmetį, bet nė karto nekilo mintis ką nors asmeniško pasiskaičiuot. Tai čia gera iliustracija F.Fellinio minčiai apie gyvenimą naujuose ir senuose namuose:))

20 metų - ir daug, ir mažai. Daug, kai palygini su savo amžium, mažai - kai palygini su amžiumi tų valstybių, kurių aludėse kabo prieš 400 metų išduotas leidimas prekiauti alkoholiu ir tebegalioja iki šiol. Arba valstybėmis, kurių piliečiai paveldėtose iš savo protėvių kelių šimtų metų senumo pilyse tebegyvena, tai esam dar labai jauna valstybė...

Šiandien vieni švenčia, kiti burbuliuoja keldami vėliavas, neva kokia čia laisvė, jeigu baudomis grasina už abejingumą.

Aš iš tų, kurie švenčia.

Na ir kas, kad dauguma šiandien, tarsi Madam Bovari vaikai - suplyšusiom kojinėm vaikštom.
Bet kokia galimybių įvairovė, kokia pasirinkimo laisvė!

Pvz., jau beveik metai, kaip kalbama apie V.Urbonavičiaus kūrinį "Krantinės arka", arba trumpiau sakant - Vamzdį. Būti ar nebūti? Vieniems gražu, kitiems - iš principo negražu. Ir ką!Nenupjauna tie, kas turi galimybę, nes kitaip galvojantys turi galimybę įrodyti, kad tai yra gražu. Sako, kad Kauno kultūrininkai slapta net viliasi, kad jei vilniečiai išmontuos, tai jie pasiims sau...:)

Bet turbūt neišmontuos, nes yra įsikūrusi iniciatyvinė grupė "Išsaugokime Krantinės arką" ir iš pašto į paštą keliauja peticija, renkanti parašus už tai kad būtų Arka, už toleranciją...
Gal kas norėtų pasirašyti? Atsiųsčiau...

O, grįžtant prie tų suplyšusių kojinių, tai turbūt net ir G.Beresnevičiaus angelogai iš Paruzijos negalėtų atsakyti, kas kaltas...nes juk niekuo nesam prastesni už tuos šimtamečių valstybių piliečius, nes , cituojant G.Radvilavičiūtę (nors truputį kitam kontekste jos mintys buvo pasakytos) - "ar gilias demokratijos tradicijas turinčios šalys neturi „berluskonių“?

Su Švente!

Federico Fellini testamentas

2010-03-09T20:22:00.018+02:00

Pas mane šiuo metu tikras knygų ledonešis. Kaip susigrūdo visos geidžiamos į vieną vietą, tai net nežinau kurią skaityti pirmiau.
Apie vienas, pasirodžiusias Knygų mugės metu, visi kalba rašo ir norisi kartu su visais spėti į tą aptariamų įspūdžių traukinį, kitos vis dar iš rekomenduojamų, amžinai papildomų, sąrašų.

P.Jurkevičių skaitau po skyrelį,E.Parulskį ir G.Grajauską, pasidėjau į eilę, nes kai atsiverčiau Ch.Chandler "Aš,Fellini" - visos knygos lygios, bet šita lygesnė pasidarė.
Būna, kad vaikštai po knygyną, tarsi kažko ieškai, "kas dainon nesudėta" ir kartu nesitiki, kad kažką rasi. Šį kartą radau "Aš, Fellini". Paimi, skaitai, kas išleido, kas išvertė, kada ir vis dar abejoji ar tikrai tai yra tai, ką matai:)

Amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Ch.Chandler beveik 14 metų susitikinėjo su F.Fellini, bendraujant įrašinėjo pokalbius.Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, tarsi pats F.Fellini būtų rašęs. Savo atvirumu ir nuoširdumu labai panaši į I.Bergmano "Laterna magica".

Tikriausiai mažai būtų negirdėjusių F.Fellini pavardės, filmai irgi buvo daug maž visais laikais pasiekiami, todėl skaityti vien dėl "kaip tai padaryta" bus įdomu.

O apie save ir savo žmoną Giuletta Masina ir aplinką, kurioje kūrė, pasakoja su smagia saviironija, todėl skaityti vienas malonumas ir net jeigu namie nebėra vietos nė vienoje lentynoje - šitai knygai vietos turi atsirasti:)

F.Fellini sakė, kad

- didžiausią įtaką jam darė: seksas,cirkas,kinas ir spagečiai;

- galėjo išlaikyti bet kokį testą, nusakant kokio -3, 5 ar 7 metų amžiaus parmezanas (išmokė tėvas);

- vengė didelių kompanijų, nes nesidomėjo futbolu, o už tai italas smerkiamas labiau nei atsispiriantis prieš nuogą moterį;

- mėgo gyventi senose vietose, nes naujose vietose jauti kaip sensti kartu, o senose ir 2 dešimtmečiai neparodys jokių pokyčių;

- nemėgo keliauti, bet nuvykęs į Šveicariją nusipirko šokolado ir apžiūrėjo Jungo namą. Abu padarė didelį įspūdį ir nesumenko visą gyvenimą;

- apie žmoną Giuletta Masina sakė: tipiškos italės pavyzdys: išugdyta religinio auklėjimo ir viso to, kas jai buvo pasakojama apie santuokos instituciją, ji santuoką tapatino su laime.Kai paaiškėja, kad tikrovė visai kitokia, ji nepajėgia to ištverti;

- didžiais laikė režisierius A.Kurosawą, I.Bergmaną,S.Kubricką, o didžiausiu pavadino B.Wilderį;

- negali išsivirti spagečių, nes neturi kantrybės laukti, kol užvirs vanduo;

- sukūręs du reklaminius klipus : vynui Campari ir makaronams Barilla;

- labiausiai nekenčia klausimo: Kodėl raganosis?

- dažniausiai klausiamas buvo "Kaip jūs tapote režisieriumi?". Bet, sakė, kad jie (žurnalistai) nori sužinoti ne kaip jis tapo,bet kaip jie galėtų juo tapti;

...ir jaučiu tuoj visą knygą nurašysiu:)))

Bet vis tiek dar pridėsiu jo nuomonę apie turtą.

Prisimena pasakojimą apie Argentinos gaučą, kuris visada valgydavo tik su peiliu. Niekada nesinaudojo šakute, nes tada jam reikėtų lėkštės, stalo lėkštei pasidėti, kėdės sėdėti prie stalo ir pagaliau namo, kur viską galėtų susidėti.

Todėl sakė, kad vienintelis buvęs jam svarbus turtas, tai automobilis, kuriuo norėjo pasididžiuoti prieš kitus, bet ir tai praėjo...

O šlovė, tik įpareigojo...palikti daugiau arbatpinigių taksistams, visiems būti dosniam, kad nesakytų "Fellinis šykštus" ir ...atitolino tuos, iš kurių sėmėsi įkvėpimo...

-

Himalajai

2010-03-07T19:41:00.010+02:00

Prancūzų režisieriaus E.Villi filmą "Himalaya" (1999) mačiau neseniai vykusiame "Budos kine" festivalyje. Šis režisierius buvo ir vienas iš filmo "Septyneri metai Tibete" bendraautorių.
E.Villi jau nuo 1983 metų apsigyveno Katmandu, nusipirkęs ten namą ir įsikūręs su savo šeima domėjosi kalnuose gyvenančių tibetiečių gyvenimu, siuntė savo nuotraukas žurnalams Life magazine ir National Geographic.
Filmas "Himalaya" įspūdingas pirmiausia vizualiai. Jeigu iki šiol maniau, kad tik W.Herzog'as savo filme "Fitzcarraldo" nenaudojo maketų, o tempė tikrą laivą per tikrą kalną ir net žmonių aukų buvo befilmuojant tą laivo kelionę, tai E.Villi, pasirodo, darė lygiai tą patį. Keturis mėnesius filmavimo komanda praleido kalnuose, filmuodama tikrus jakus , einančius tikrais kalnais, nė vieno profesionalaus aktoriaus,sniego pūgos ir be abejo jokių civilizuotų patogumų.

Vietiniai gyventojai net nežinojo, kas tai yra kinas, kas tai yra filmavimo kameros.Tiesa buvo pagamintas vienas (iš 150 dalyvavusių) jako maketas, kuris nugarmėjo bedugnėn, kaip auka dvasioms...kad tikroviškiau perteiktų Himalajuose gyvenančių būtį.

Žiūrint filmą, sunku susigaudyti kokius laikus rodo.Kartais net atrodo, kad tai dokumentis filmas, nors pats režisierius irgi sako, kad filmas labiau panašus į dokumentinį. Paskaičiau vėliau, kad tai viduramžiai,kai iš Šiaurės į Pietus gabendavo druską, mainais į grūdus. Įspūdigus vaizdus papildo nemažiau įspūdinga Bruno Coulais muzika ir tibetietiška išmintis...

Vienas iš tokių išminties perlų buvo ištartas lamos:

"Mano mokytojas sakydavo:
- Jei tau reikia rinktis iš dviejų kelių - visada rinkis sunkesnį".

Paryžiuje

2010-03-04T15:52:00.012+02:00

Va kaip gražiai apie Lithuanian artist Izraëlis Bidermanas rašo Paris Daily Photo :

"Inside the Paris town hall, there is currently an amazing photo exhibit by Izis. Izis (real name: Izraëlis Bidermanas) was a Lithuanian artist who emigrated to Paris in 1930 when he was 19 and worked there as a photographer - especially for Paris Match. He should be as famous as Doisneau, Ronis or Cartier-Bresson (he was even one of the "Five French Photographers" that took part in the New York MoMA exhibition in 1951), but he is not!"

Modelis

2010-02-28T21:30:00.011+02:00

Kai ėjau šiandien į filmą M.Žilinsko galerijoje, tai net keletas užsieniečių fotografavo pusiau aprengtą nuogąjį berniuką. Tas berniukas kartais būna nuogas, kartais kuo nors papuoštas, pvz., Bienalės metu "Coolturistės" prie jo prikabino rožinių kregždučių. Kažin ar užsieniečiams tas berniukas įdomus, ar tai, kad jis aprengtas?:)))

Va A.Užkalnis buvo sakęs, kad anglams visai neįdomu kas ką apie juos galvoja, o man rūpi, kad apie Lietuvą gražiai galvotų:))))

Neseniai radau tokį blogą tttfoto's experiences in Lithuania, kur man nepatinka kad taip mato lietuvius :))

Pasižymėjau tą blogą, kad galėčiau stebėti, kaip mus mato ir supranta užsienietis:)

Pažįstamos iš interneto dienoraščių

2010-02-27T22:00:00.012+02:00

Šiandien žurnale Laima perskaičiau apie dvi blogeres:)

Vieną jų "sekiau" Bloge dviese azijoje devynis mėnesius ir dabar, kai pamačiau žurnale, toks jausmas, kad apie gerą mano pažįstamą rašo:))

Blogą Cherry boutique
irgi gerai žinau, retkarčiais kaip stiliaus žurnalą paskaitau.

Prie šiandienos naujienų dar ir Tibeto kultūros kino festivalis šiomis dienomis vykstantis Kaune. Filmus rodo M.Žilinsko galerijoje.
Viename jau buvau. Susidomėjusių daug, beveik pilna salė.
Žiūrėjau tokį pažintinį - beveik nuo A paaiškino kas yra tikrasis budizmas. Tai yra savojo ego atsisakymas/paaukojimas. O tai tie, kurie turi dar ir alter ego, tai turbūt per vieną gyvenimą nespėja tapti budistais?:))

Sezono pabaiga sukelia galvos skausmą

2010-02-26T22:50:00.008+02:00

Rodos va imsiu ir parašysiu, bet pradedu rašyti ir "sakinys užmiega nepasiekęs taško", kaip sako K.Navakas:))

Skaičiau interviu su daugelio mėgiamu The Sartorialist.
Kaip gali galvos neskaudėti, kai matai tokias nuotraukas ten:))

Pridėsiu nuorodą, ką domina - pasiskaitys:)

“I didn’t say I liked the whole look, I just took the picture because there was something about it that I thought looked really cool.” So it can be all of it; it can be a little bit of it; it can be just the hair; it can be the person"

Ko norėčiau paklausti pas G.Radvilavičiūtę

2010-02-21T21:50:00.011+02:00

Knygų mugėj nebuvau.
Darbo šeštadieniui suversim kaltę:)

Paskutiniajame "Miesto IQ" žurnalo numeryje apie savo skonį knygoms pasakoja rašytoja G.Radvilavičiūtė. Sakosi, kad praėjusioje knygų mugėje pirko K.Navako "Stalo sidabrą". O kažin ką šiemet pirko, paklausčiau, tik nežinau kur ją rasti:))

O šiaip sakosi jau galinti sau leisti skaityti tik labai geras knygas. T.Maną, M.Prustą ir pan.,o taip pat tų rašytojų kūriniai yra ir rašymo meno vadovėliai.

Neseniai The Guardian skaičiau, kad norint išmokti rašyti, reikia pamėginti kopijuoti mėgiamą autorių, t.y. bandyti rašyti kaip jis. Juk piešti irgi mokotės, pradžioj kopijuodami,- patarė vienas.
Niekad nebuvau dar girdėjusi tokio patarimo:)

Kažkur G.Radvilavičiūtė rašė/pasakojo, kaip Vilniuje sutikusi savo draugę (?), kuri baisiai skubėjusi ir bijojusi pavėluoti į Panevėžio autobusą. Kodėl negalinti pernakvoti pas savo seserį?, - paklaususi G.R.
- Tai, kad ji nežino kas yra K.Navakas, - kaip aš pas ją nakvosiu????,- atsakė:)))

Nors G.Radvilavičiūtės tekstuose niekada nesuprasi kur fikcija, o kur tikrovė, bet visai tikiu, kad toks pokalbis buvo in real:))))

W.Szymborska savo "Neprivalomuose skaitiniuose" siūlė palyginti D.Carnegie patarimus žmonoms, kurių vyrai neištikimi, su Blaivybės draugijos ataskaitomis iš “Pomirtinių Pikviko klubo užrašų”. Tik nebandykite sudejuoti, kad neturit namie šios knygos .Ji net girdėti nenori, “kad kas nors namie gali neturėti “Pikviko klubo”.

Kad ir kaip mėgstu W.Szymborską, bet "Pikviko klubo" neturiu, deja:)) Bet skaičiau!:)

Ir dar viena G.Radvilavičiūtės mintis:

"Geras literatūros kūrinys žmogų turi įtraukti kaip šulinys kibirą. Kibirą, kuris panyra tuščias, o išnyra pilnas ar bent apypilnis".

Haskiai ir sniegas

2010-02-19T19:34:00.019+02:00

Savaitgaly atsitiktinai papuoliau į Tarptautines šunų kinkinių varžybas. Nors nieko neišmanau šitame hobyje, bet pabūti ir pamatyti kas tai yra - susigundžiau.

Renginys vyko labai gražią tikros žiemos dieną ir labai gražioje vietoje Kauno rajone, Jadagonyse. Maždaug ties Zapyškiu, tik ant kalno.

Šį sportą labiausiai mėgsta haskių veislės šunys ir aktyvų gyvenimą būdą mėgstantys jų šeimininkai. Nors varžybos vadintos tarptautinėmis, bet tik du latvių dalyviai, o visi kiti vietiniai.Buvo gražu žiūrėti į daugybę haskių vienoj vietoj. Gražuoliai iš Aliaskos tiesiog:)

Varžybos vyko keliais etapais. Naktinių nesulaukėm. Kinkinių trąsos ilgis buvo 5 km. Sakė, kad nugalėtojai atčiuožė maždaug per 14 minučių, o mėgėjai, dalyvaujantys pirmą kartą užtruko ir visas 20:)

Siekiama, kad šunų kinkinių sportas Lietuvoje taptų oficialia sporto šaka. Ketinama įkurti Lietuvos šunų kinkinių sporto federaciją .Vasarą haskiai kinkomi į specialius triračius.

Skaičiau,kad Kernavėje siūloma tokia pramoga - su šunų kinkiniais po mišką pasivažinėti tiek žiemą, tiek vasarą ir norinčių netrūksta.

Pradžioj buvo gaila žiūrėti į tuos šunis pakinkytus po 2, po 4 ar net 6...ir tempiančius šeimininką į trasą, bet paskui mane įtikino, kad haskiai tiesiog miršta iš malonumo ką nors tempiant paskui save ir kuo greičiau, tuo smagiau:)))

Puiki pramoga visai šeimai. Fotografai ir gulom ir sėdom gaudė gražiausias pozas tiek haskių, tiek jų šeimininkų. Net ir aš nesusivaldžiau ir pridėjau čia tiek fotkių kaip nė vienam iki šiol įraše:)))

Nu bet gražu gi!!!:)

Televizijos žvaigždė teatre

2010-02-17T21:42:00.009+02:00

Buvau pažiūrėti A.Cholinos spektaklio "Vyrai ir moterys".
Niūri,kaip visada šalta, sovietmečiu dvelkianti Girstučio salė, bet pilnutėlė. Foje prie programėlėmis nukloto stalelio stovėjo Jos (A.Cholinos) sesuo. Aplink viens kitam šnibždėjo - " Matei, tai jos sesuo!Labai panašios!". Kažkodėl būnant Vilniaus salėse tokių šnabždesių nesigirdi, nors ten ir JŲ ir JŲ seserų,brolių,vyrų ir pan. dažniau ir daugiau vaikšto. Ir Kaune, atrodo, labai reikšminga eiti į teatrą, kur vaidina kuri nors TV žvaigždė, nes rūbinėje belaukiant palto, girdėjau dažniau aptarinėjant Leo dalyvavimą spektaklyje, nei pačios režisierės pavardę.

Spektaklis gerokai ištęstas ir banaliais štampais panašus į anšlaginius urvinius vyrus,moteris ir kitus radijo erelius. Nors nė vieno iš jų nemačiau, bet aplink tiek daug kalbama apie juos, kad jaučiuosi lyg buvusi ir net ne savo noru.
Viskas dar pusė bėdos,į grakščias ir gražiai aprengtas profesionalias balerinas buvo malonu žiūrėti ir aikčioti dėl jų lieknumo bei lankstumo. Nejauku būdavo, kai publika taip įsijausdavo į muziką (grojo klasiką, nors programėlėje neįvardinti nei kūriniai nei autoriai, a la garso takelis ir tiek), kad pradėdavo ploti į ritmą, kaip kokioj kaimo kapelų šventėj. Nedaug trūko, kad būtų pradėję šaukti "assa!":)))

Girdėjau ir spektaklio "įvertinimą".Viena žiūrovė draugei sakė, kad "Londone už tokį reginį kaip niekur nieko 200 svarų būtum suplojus".
Kažin kaip čia yra, dabar galvoju, sako, kad ten viskas pigiau ir geriau, o va toks, mano akimis labai šiaip sau spektakliukas, kainuotų tokius pasakiškus pinigus????
Nelabai tikiu, kad anglai taip lengvai tuos svarus mokėtų belekam...

Vienu žodžiu - nieko gero.

Vasario 16-oji

2010-02-16T13:57:00.027+02:00

Įžangai citata iš R.Čičelio straipsnio.

"Štai Jums sostinės senamiesčio vaizdelis: eina Universiteto gatve grupelė prancūzų turistų ir teiraujasi lietuvių praeivių, kaip surasti Algirdo Juliaus Greimo centrą. Lietuviai gūžčioja pečiais ir stebisi – iš kur tie prancūzai ištraukė kažkokį Greimą? Nedaug kas iš mūsų apie jį bent girdėjome, o ką jau bekalbėti dėl konkrečių žinių apie žymųjį Prancūzijos lietuvį, sukūrusį atskirą filosofijos discipliną – semiotiką."

Šiandien kaip tik proga parašyti apie knygas, kurias perskaičiau vieną po kitos,galima sakyti domino principu sukritusias.

Pirmoji, nuo kurios pradėjau buvo Aušros Marijos Sluckaitės - Jurašienės "Egziliantės užrašai".
Sudėliota iš trumpų (auto)biografinių novelių, prisiminimų ir miniatiūrų apie autorės pažįstamus, draugus, artimuosius. Prisiminimų laikotarpio diapazonas labai platus. Yra ir apie iki šiol nagrinėjamą mistišką Vytauto Pociūno žūtį.

Šiltai ir atsargiai pasakoja autorė apie jau išėjusius anapilin tėvą ir mamą, skausmingai prisimena priverstinę emigraciją.Įdomus buvo pasakojimas apie salą Nemune ties Merkine, kurią architektas M.Navakas nušeinavo ir su vietos gyventojais įtvirtino ten bures taip, kad būtų panaši į laivą.

Istorija apie lietuvių klasiką dailininką Augustiną Savicką sudomino taip, kad toliau pasiėmiau skaityti A.Savicko "Žalia tyla.Memuarai". Na ne Č.Bukowskis, bet save pavadinęs "pijoku" labai smagią knygą parašė. Chaotiškai klaidžiodamas po savo prisiminimus, juokingų ir tokių,kai sakoma "būtų juokinga,jei nebūtų graudu" nutikimų iš savo gyvenimo aprašęs. Pavyzdžiui, apie A.Venclovą, kuris pasižymėdavęs savo šykštumu, kartą buvo išprovokuotas nusipirkti A.Savicko paveikslą.

Kita A.M.Sluckaitės - Jurašienės istorija apie menininkus Aleksandrą ir Vytautą Kašubas atkreipė mano dėmesį į šių metų madingos spalvos viršeliu išleistą "Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988-1992) ",sudaryta A.Kašubienės. Beje šios knygos apipavidalintojui Zigmui Butaučiui atiteko viena iš 4 premijų Knygos meno konkurse "Vilnius 2008". Teminė grupė „Grožinė literatūra ir eseistika“.
Pacituočiau, bet ką ta citata parodys?:)) Reikia paskaityti!Kokie laiškai! Kokia meilė!:))Paminėsiu tik tiek, kad abiem tuo metu jau apie 70 buvo...

Ir po šios knygos iš amazon.com nusipirkau Aleksandra Kasuba "Child ticking", kuri kol kas laukia eilės:)

Atrodo tiek daug knygų ir tiek daug įspūdžių jas skaitant buvo,kad galėtum pasakoti ir pasakoti ...,
bet reziume - tik paminėjau tas knygas. Nedažnai gi pasitaiko toks domino principas, kai viena knyga veda į kitą knygą ir smagu, kad šie autoriai ir jų prisiminimuose minėti žmonės yra žinomi ne tik Lietuvoje, nors kai kurie, svetur labiau, nei Lietuvoje...

Prasmingos mirties paieškos A.Vardos filme

2010-02-14T20:53:00.019+02:00

Posakis - "Numirti iš meilės", turbūt, užimtų vieną iš prizinių vietų banalybių TOP'uose. Bet Agnes Varda filme "Cléo de 5 à 7" (1962) tas posakis skamba visai nebanaliai.

60-ųjų Paryžiuje susitinka pop žvaigždė, belaukianti gyvybiškai svarbių medicininės apžiūros rezultatų, ir kareivis, leidžiantis paskutines atostogų valandas, prieš grįžtant į Alžyro karą. Būtent kareivis ir samprotauja apie "prasmingą" mirtį.Sako, jog kare kasdien žūsta žmonės...šiaip, tarsi be prasmės, tai argi ne verčiau būtų numirti iš meilės? Tik jis niekaip nerandąs tokios, kuri drįstų būti taip mylima...

Šis filmas galėtų būti dedamas į tą pačią lentyną, kur jau stovi knyga "Valgyk.Melskis.Mylėk", kur galima rasti patarimų...kaip išdrįsti atsilaužti "kampuką" ---čia ir dabar---

"Cléo de 5 à 7" žiūrėti, jei ieškot temos, kai tinka šie raktiniai žodžiai:

Paryžius, 60-ieji metai,vėžys, Alžyro karas, feminizmas, mirties baimė, la chanson...

Filmą būtina pažiūrėti, jei dar iki šiol nematytas nė vienas Agnes Varda filmas:)

Lietuvis - tai skamba išdidžiai! Ar ne?:)

2010-02-10T19:18:00.008+02:00

Perskaičiau spaudoje, kad Prancūzijos sausio mėnesio žurnale "GEO" yra straipsnis apie Lietuvą. Rašoma, kad straipsnis gausiai iliustruotas meninėmis nuotraukomis,pasakojama apie lietuvių gyvenimą, istoriją, kultūrą ir gamtą. "Straipsnio autorius Lietuvoje kalbino tris skirtingo likimo ir amžiaus moteris. Jos pasakodamos savo gyvenimo istorijas atskleidė nelengvą Lietuvos ėjimą nepriklausomybės link".

Kol kas neradau to straipsnio, bet labai įdomu kokias moterų gyvenimo istorijas straipsnio autorius pasiūlė 4 milijonų tiražu spausdinamo žurnalo skaitytojams.
Tomis istorijomis susidomėjau todėl, kad neseniai skaitytoje A.Juozaičio knygoje "Karalių miestas be karalių" irgi buvo papasakota vienos moters istorija.

Kaliningrade (knyga apie Karaliaučių-Kaliningradą-Kionigsbergą)po karo likusi vokiečių tautybės moteris ištekėjo už ruso, bet sakė bijojusi apie savo tautybę prisipažinti vyrui, todėl save įvardijo kaip lietuvaitę ir tuo pačiu pasiteisino dėl netaisyklingos rusų kalbos. Bet, kai po 30 kartu nugyventų metų prisipažino apie savo vokišką kilmę...vyras ją paliko.
Šiurpu buvo skaityti apie tokį "nugalėtojų tautos" mentalitetą, todėl ir įdomu ką papasakos prancūzams tos trys lietuvių moterų gyvenimo istorijos:)

O knyga "Karalių miestas be karalių" man šiaip sau. Yra įdomių faktų, gal net džiaugiuosi, kad perskaičiau ją, bet ... daugiau A.Juozaičio knygų nenorėsiu skaityti.

Ciao*

2010-02-03T20:29:00.010+02:00

Esu skaičiusi visas tris į lietuvių kalbą išverstas A.Gavaldos knygas. Rodos, kol kas daugiau ir nepastebėjau. Vienoje iš jų, "Aš mylėjau", aprašyta sudužusios meilės istorija "3D formatu", t.y. kaip tai atrodo Jai, Jam ir Jos uošviui. Kai kas vadina, būtent šią, A.Gavaldos knygą banalia, kai kam neva trūksta sodraus santykių aprašymo. Gal čia skonio reikalas, nes yra mėgstančių, kaip sakė J.Miltinis...jausmą išsakyti rusiškai- "zariežu!", o galima ir subtiliai "laikant skutimosi peiliuką tarp pirštų ir vis brūkštelint, nepapjaunant iškart":)) Man patiko ši knyga, o labiausiai įsiminė ten aprašytas pavyzdys, kurį kartais pritaikau savo kasdienybėje:)

Tėtis su dukrele pirko bagetę ir , jiems išėjus iš parduotuvės,mažoji paprašė "kampuko".Tėtis gražiai paaiškino, kad, kai grįš namo, atsisės prie stalo - ji gaus tą kampuką.Kaip buvo žadėta,- namie tėtis atpjovė tą kampuką ir duoda dukrelei, bet toji pareiškia - bet aš jo dabar jau nebenoriu! Aš norėjau tada!

Vakar gavau paštu knygą iš Bėgančių su vilkais. Vadinosi "registruotas laiškas", bet buvo labiau panašu į siuntinį "iš Amerikos":)))380 puslapių storio knyga voke! "Laiškas" keliavo 100 km. visą savaitę .Jau buvo neramu ar kur neužpustė su visa paštininke.

Nors šiuo metu vis dar skaitau O.Pamuk "Juodają knygą", kuri tokia graži, kad skaitosi labai lėtai, bet negalėjau iškęsti, neatsilaužusi to "kampuko" iškart, be eilės":)) Atsiverčiau, pradėjau skaityti ir...dalis "Papasakok, ką valgei" jau perskaityta. Maždaug trečdalis.

Mėgstu žymėtis patinkančias mintis lipdukais, tai beveik kiekvienam puslapyje tenka klijuoti:) Iš tikro labai skani knyga:)

Kažkada, rodos, Ž.Pipinytė pasakodama apie K.Kieslowski filmą "Trys spalvos.Mėlyna", sakė, kad buvo skelbimas, kur vyras ieškojo moters, kuriai patiko šis filmas.
Man irgi patinka turėti tokių draugų, kuriems patinka tie patys filmai, knygos.Kai galima kalbėti citatomis, kai supranti iš pusės žodžio apie ką kalbama....:)

Ši E.Gilbert knyga būtų viena iš tokių knygų:)

Perskaitysiu tą knygą greitai, dar pasimėgausiu tais pažymėtais puslapiais ir iškart skelbiu, kad Knyga yra keliautoja , todėl kas norėtų ją gauti registruoto laiško keliu, turėtų man parašyti: lorcai@yahoo.com

Ir trumputė citata: "Aš taip pamilau savo valgomą picą, kad ekstazės apimta pamaniau, jog pica savo ruožtu galbūt pamilo mane. Tarp manęs ir picos užsimezgė ryšys, vos ne romanas".

----
*Ciao - tai sutrumpinta intymi frazė, kurią viduramžiais atsisveikindami vartodavo Venecijos gyventojai: Sono il suo schiavo!. ji reiškia "Aš esu tavo vergas!"

Apie vienos salos gyventojus

2010-01-29T19:13:00.017+02:00

Vakar buvau susitikime su A.Užkalniu. Kauno Viešosios bibliotekos Meno leidinių skyriuje pristatinėjo savo knygą "Anglija: Apie tuos žmones ir jų šalį".

Mane labiau domino pamatyti ir išgirsti A.Užkalnį gyvai, nei knyga.
Apie A.Užkalnį pirmą kartą išgirdau/perskaičiau berods verslo klasės livejournale.Seniai seniai. Ten buvo diskutuojama apie mėgiamiausius autorius ar autorių TOP'ą, kuriuos norėtų rasti rašančius viename žurnale:)
Porą metų skaičiau jo tekstus žurnale Istorijos, paskui Miesto IQ, todėl buvo įdomu ar gyvai kalbėdamas autorius toks pat iškalbingas kaip ir rašant.

Šiek tiek nustebau, kad susitikimas vyko ne salėje, bet Meno leidinių skyriuje. Tilpo visi atėjusieji, gal vienas kitas pritrūko kėdės, bet buvo pakankamai jauku - autorius džiaugėsi gerbėjais, nes , kaip vėliau pats rašė: "skaitytojai yra nuostabus, nes nepabuge lesu susirenka i susitikimus, nes turi daug klausimu ir dar todel, kad perka daug knygu, todel uzsidirbu benzinui, kad galeciau vazineti i visus susitikimus".

Renginys prasidėjo punktualiai. Gerbiamas rašytojas kalbėjo gal beveik valandą non stop ir taip pat sklandžiai ir išraiškingai, kaip ir rašant.

Užmanymas knygą rašyti atsirado iš neišsakytų minčių - maždaug taip supratau. Jis turėdavo paruošti 40 sekundžių trukmės radijo reportažus apie Angliją ir jos gyventojų ypatumus. Ką galima papasakoti per 40 sekundžių???:)) Tai va taip ir nusprendė, kad reikia sudėti viską į knygą, kas liko nepasakyta...:)

Sakė dažnai klausiamas ar neplanuoja knygos išversti į anglų kalbą ir leisti anglams susipažinti, ką apie juos galvoja lietuviai? Neplanuojąs, nes anglai jau seniai nesidomi kas ką apie juos galvoja,- sakė knygynuose panašių "ką galvojam apie anglus?" galima rasti ne po keletą, bet dešimtimis:)

Po ilgo pristatymo paprašė užduoti klausimų, nes sakė, kad labai mėgsta, kai jo daug klausinėja. Klausytojai ne iš droviųjų buvo susirinkę, tai ,žinoma, "jautį griebė už ragų" - į kokią mokyklą leidžiąs savo dukras? Ar privačią, kurios sudaro 7% visų mokyklų ir , be abejo, brangiai apmokamos, ar valstybinę? Manau, kad daugumą nuramino - leidžiąs į privačią, bet nelabai brangią, nes tai ne Londono centre:) Na ir tai diržą tenka susiveržti, investuojant į dukrų ateitį - nei automobilio labai naujo negali sau leisti, nei stogo jau kelinti metai nesusiremontuojąs:) Vienu žodžiu kažkaip nepapiktino gerbėjų savo finansine padėtim:))

O bendras įspūdis tai buvo toks - visi susidomėję klausėsi apie tokius keistus žmones,kurie dirbant nepersistengia. Jei ko pritrūksta, tai negalvoja iš kur gauti, bet kaip padalinti turimus (kortelių ir kitokių limitų sistemas labai myli:)) produktus.

O labiausiai mėgsta juoktis iš savęs ir, skirtingai nei lietuviai,mano, kad juokauti tinka visur ir visada.

Kiek pamenu, tai niekur jie ten nepersistengia, nesipuikuoja labai savo gudrumu, svajoja apie galimybę išeiti į pensiją kiek galima anksčiau, tada susikasti kokią lysvę ir daržininkauti:) Na kažkas panašaus kaip apie marsiečius klausytis:))

Ir atrodo norėtųsi ko nors pasimokyti iš tos nedidelės, bet turtingos šalies žmonių, bet nelabai suprantu ko:))) Tai, tur būt, knygos ir neskaitysiu :(

Man kur kas labiau patiko šis interviu:

"... visuomet rašau skaitytojui. Skirtingai nei kai kas galvoja, rašau ne dėl tų, kuriuos mano rašymai nervina, o dėl tų, kam jie patinka. Tačiau neigiama reakcija padeda suprasti, kokias stygas užkliudžiau. Čia kaip fotografija: šviesa ir šešėlis abu reikalingi, kad sukurtų vaizdą.

Ką patartumėte, ko palinkėtumėte lietuvaičiams.

- Palinkėčiau niekada neužsibrėžti virš savęs „stiklo lubų“ ir neatsisakyti svajonių, nes kažkas kitas Jums pasakys, kad tai neįmanoma.. Gyvenime man teko sutikti kelis žmones, pasiekusius žemiškame gyvenime itin daug – karjeros, pinigų, šlovės. Jie dažniausiai išsiskyrė ne tik ir ne tiek talentu ir protu – nors nebuvo nei kvailiai, nei vidutinybės – bet nenustygstamu sugebėjimu atsikelti po nesėkmės ir kovoti toliau."

Besėdėdama pastebėjau stalus nuklotus knygom ir kortelėm su užrašais: "Šią knygą bibliotekai dovanojo....".

Gražu, bet.....

Žodžio galia

2010-01-26T19:51:00.011+02:00

Kartą susitikom kelios buvę bendramokslės ir plepėdamos priėjom žodį "kebabas".
Rodos , tai buvo tik pasakojamo nuotykio detalė, bet viena iš mūsų labai sureagavo. Sakė : "aš net Turkijoje to daikto nevalgiau! Nes labai negražus žodis":))

Panašiai buvo ir man su O.Pamuk "Juodoji knyga".

Man taip negražiai skambėjo pavardė Pamuk, kad niekaip nesiryžau skaityti šios knygos, kol prieš keletą dienų neišgirdau iš savo draugės apie šios knygos grožį:)
Draugės rekomendacija - šventas reikalas! Taigi mano rankose ši knyga...

Dar tik pradėjau, bet negaliu net skaityti...kokia ji graži!!! Paskaitau pastraipą ir vėl grįžtu, rodos kiekvieną raidę noriu ne tik kad perskaityti, bet ir pačiupinėti:)) Gal šiek tiek primena B.Vian "Dienų puota".

Labai graži metafora apie atminties sodus.
Kai išgirstu - sodas, įsivaizduoju saulėtą dieną, basnirčia ir lėtai vaikštinėjant nuo obels prie obels, nuo krūmo prie krūmo...gal po savo vaikystės sodą, kur satydavom palapines, slėpdavomės nuo karščio, kur po šimtadienio užkasėm butelį su savo svajonėm, kur darydavom savo "sekretus"...

Taip po atminties sodus vedžioja ir O.Pamuk...Ir nejučia pati pradedi "vaikščioti" po savo atminties "sodus"... prie šio kiosko pirkai madų žurnalą, o šitoj autobuso stotelėj dažniausiai įlipdavo garsiausias miesto kotrolierius, o šio teatro kasininkę prisimeni visada vieno amžiaus ir manei, kad ji gyvens amžinai...

Kartais būna dienų lyg tyčia, kai atminties sode jokios gėlytės...vien "kaktusai":)

Panašiai kaip šioje nuotraukoje iš Marakesh'e esančio Jardin Majorelle. Šį subtropikų sodą 1920 metais pradėjo sodinti prancūzų dailininkas J.Majorelle, o vėliau sodą įsigijo Yves Saint Laurent...

Ji rašė laiškus Nepažįstamajam

2010-01-23T19:18:00.009+02:00

Būna taip, kad perku knygą, bet parsinešu, pavartau ir padedu į lentyną. Tiesiog jau ramu, kad ta knyga namie ir bet kada galėsiu ją paskaityti.Kartais tiesiog labiau skaitosi kokia nors "skubi" naujiena.

Ką tik perskaityta L.Laučkaitės monografija "Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina" ir papuolė man į rankas "be eilės". Kartą jau turėjau tą knygą, bet tik pavarčiau, šį kartą pamačiau ją bibliotekoje, lentynoje, kur tiesiog buvo siūloma imti knygas į namus ir skaityti.Meno leidinių skyriuje, kur retą meno knygą duoda išsinešti. Kažkaip spontaniškai pasiėmiau tą beveik 2 kg sveriančią knygą.Net pasvėriau (žinoma su kulinarinėm svarstyklėm), nes labai jau sunku buvo laikyti skaitant:))

Kiek daug malonių netikėtumų man padovanojo ši knyga!
Gal pirmiausia, tai kad ši menininkė (vadinta ruse europiete), gyvenusi Lietuvoje - Kaune, Vilniuje ir Utenos rajone Vyžuonėlių dvare.

Dailininkė, kuri buvo I.Repino mokinė, bendravo su V.Kandinskiu, P.Klee, A.Javlenskiu .Jos brolis nuo 1904 metų buvo paskirtas Kauno gubernatoriumi,o 1912 - ais Vilniaus gubernatoriumi tapo.Išlydėdami iš Kauno, lietuviai jam padovanojo A.Žmuidzinavičiaus paveikslą "Regėjimas", kuris pradžioj puošė Vilniaus gubernatūrą, o vėliau Vyžuonėlių dvarą.

Labai įdomu knygoj buvo tai, kad pasak autorės "Kaunas jai pasirodė nepaprasto grožio miestas.Savo laiškuose A.Javlenskiui ji rašė :"Dieve,Dieve, kas per grožis!Ir linijos, ir spalvos, ir formos, ir kompozicija erdvėje,- pastaroji tokia, kad nieko panašaus nesu regėjusi. [...]Gatvės virsta į dangų, nuo kalno žemyn skrieja namai. Per stogus lipa juodi ir baisūs kaip vorai medžiai. Namas žmogaus ūgio, ir vienas tęsiasi per visą gatvę [...] ir čia pat kažkodėl stovi žydas su milžiniška supuvusių, net violetinių obuolių pintine".

Toliau ji rašė "Užtikrinu tave, Kaunas - tai lobis dailininkui". Pasak monografijos autorės: "Veriovkinos laiškai ekspresionistinė odė Kaunui, jie neabejotinai priklauso įdomiausiems XX amžiaus pradžios modernistinės literatūros tekstams apie šį miestą".

M.Veriovkina apie trisdešimt metų kartu pragyveno su dailininku A.Javlenskiu, remdama jį materialiai ir aukodamasi, bet vėliau šis jų ryšys nutrūko dėl vedybų su kita moterim.
M.Veriovkina išdidžiai atlaikė smūgį ir išsiskyrimą, remdamasi sena savo gyvenimo taisykle : Aš neatleidžiu, aš užmirštu". Atsisakė bet kokios jo paramos net ir skursdama liko išdidi ir principinga aristokratė.Buvau sužavėta vidine šios menininkės drąsa.

Ir dar vienas netikėtumas mane ištiko tiesiog berašant šitą įrašą. Kai pradėjau ieškoti nuorodos apie šią knygą, radau L.Kreivytės recenziją. Labai mėgstu jos straipsnius, o šitos recenzijos kažkaip nepastebėjus buvau, kitaip tą knygą jau būčiau seniausiai perskaičius:)

Knygos tiražas tik 1000 egz.Ir pagal įrašus - knyga per du metus tik du kartus buvo imta skaityti...

Vieno JAV žurnalisto teigimu " One reader is a miracle. Two readers are a movement.”
Džiaugiuosi, kad papuoliau į "movement" su tais, kas skaitė šią monografiją:)

Perskaičiau ką parašiau, bet kad nieko neparašiau, žiūriu!!!:)) Bet mano tikslas yra tik pasižymėti ką skaičiau ir vietoj lakoniško patiko/nepatiko...pridėti vieną kitą sakinį...

Draugiška aplinka

2010-01-21T10:36:00.010+02:00

B.Schafer pataria iš kur imti pinigų, kai jų nėra:))

Sako, parduokit viską! Iki tiek, kad vaikai galvotų - dabar jų eilė jau atėjo, o šuo slėptųsi po suolu, kad neparduotų:)) Taip pataria B.Schafer tiems, kas nori pradėti investuoti, t.y. augintis "vištą", kuri paskui dėtų auksinius kiaušinius:)

Dabar, kai žodis "krizė" įgavęs skysčio savybes veržiasi pro visus įmanomus ir neįmanomus plyšius, gal tiktų tokia idėja, matyta kažkur Prancūzijoje...

Šalia parduotuvėlės savininkė iškabino ir savo vaikų išaugtus rūbelius. Man labai graži šita idėja. Tokia naminė, nes žinai kas tais daiktais naudojosi.

Net ir savo virtualaus dienoraščio kamputyje galima padėti nuotrauką to, kas namie nebereikalinga, išaugta ar panašiai. Kol kas nepastebėjau tokio pavyzdžio, bet apie savo etsy parduotuvėles skelbiasi visi, kas jas turi, tai ir savo naminio vintage lentynėlę būtų galima pasidaryti:))

Dar nesugalvojau ką čia aš norėčiau padėti į tokią lentynėlę, bet galvosiu, galvosiu ir sugalvosiu:)
Gal kas kada eidamas pro šalį pamatys ir įsigeis:)

Einam į kiną?

2010-01-20T19:48:00.014+02:00

Šiandien išgirdau, kad sausio pabaigoje bus "Žiemos ekranai".Prancūzų kino festivalis. Pirma mintis buvo - pirksiu abonementą.

Pirmą kartą pirkau abonementą praeitą rudenį į Scanoramos filmus. Filmus išsirinkau taip, kad visą savaitę kasdien ėjau į kiną. Ir pirmą kartą taip akivaizdžiau pamačiau kiek daug yra įsimylėjusių kiną žmonių. Visą savaitę sėdėjau šalia tų pačių žmonių, na gal +/- viena kita vieta keisdavosi, bet buvo net taip, kad matai rankas ir atpažįsti žiedus, nes tos žieduotos rankos jau buvo kaimynės kinosalėje:) Mačiau tuos pačius žmones, belaukiant kino prieigose, kartais skyrėsi jų draugai, kartais iš šeimyninės poros ateidavo tik vienas. Buvo taip, kad vienam seansui pasibaigus, išeina iš salės ir vėl stoja į eilę paskui tuos, kurie laukia kol pradės leisti į kito filmo seansą. Pasijutau lyg būčiau kažkokios slaptos organizacijos narė:))Niekas garsiai apie tai nekalba, bet visi jaučia, kad yra tarp savų. Ir "nepersivalgiau" filmų, nes visi buvo labai skirtingi. Kai po vieno filmo atėjo režisierius ir pasiūlė atsakyti į žiūrovų klausimus, tai tas klausimų-atsakymų seansas buvo beveik tokios pat trukmės kaip pats filmas. Todėl dabar iškart prisiminiau kino fanų "bendriją" ir jau laukiu tų trijų kino dienų.

Vienas iš mano mėgiamiausių filmų yra Chacun son cinéma ou Ce petit coup au coeur quand la lumière s'éteint et que le film commence (2007) . Arba "To Each His Own Cinema " :) Tai filmas, kuris susideda iš 34 režisierių filmukų ir skirtas paminėti 60-ąjį Kanų kino festivalio jubiliejų.
.
Kiekvienas filmukas 3-4 minučių trukmės. Ir kai pamatai bent porą pirmų, perpranti sistemą ir toliau jau bandai atspėti, - kieno, nes titrai rodomi po kiekvieno filmuko. Ir kai nusišypso tokia laimė, kad atspėji - pasijauti toooookia "sinefilė"!:)))) Filmas, mano manymu, patiks visiems, nes tiek skirtingo , kiekvienam savo kino vienoje vietoje sunku būtų rasti .Kai rašytojai sako, kad jie rašo įsivaizduodami, kas jo skaitytojas, tai čia taip įsivaizduoja žiūrovus kiekvienas režisierius...ir ką jie veikia atėję į kiną. Aišku, kad ne vienas prisimins matęs įsimylėjelius kine, bet tokio "žiūrovo" kaip mato Lars von Trier, tikrai tikrai niekas nematė šalia savęs:))

Na Trier daug maž savo stiliuje...bet vis tiek netikėtas ir vienas iš keisčiausių "žvilgsnių" į žiūrovą:)

Ten ilgesingai gieda praeities gaidžiai

2010-01-17T18:33:00.012+02:00

Įkvėpta neseniai skaitytos L.Tapino knygos, perskaičiau dar vieną - "Medyje angelas verkia".B.Babkausko gyvenimo ir kūrybos kronika.
Abiejų knygų bendravardiklis kino asmenybių biografijos.O stipriausią pėdsaką paliko pasakojimai apie dublių skaičių, norint suvaidinti jausmą taip, kad žiūrovai patikėtų. Apie V.Žalakevičių rašė, kad net 26 dublius kartais kartodavo, kol pasakydavo : "gerai, nufilmuota!".

Panašiai ir J.Miltinis dirbo Panevėžio teatre, kuriame tuo pačiu laiku vaidino B.Babkauskas, A.Masiulis,D.Banionis.Ir knyga gal labiau apie J.Miltinį,jo darbo metodus.... paliko mane su abejone - ar tikslas pateisina priemones? Ir dar vieną aforizmą tinkantį tai temai prisiminiau: "jeigu nežinai ko nori tu, pildysi kitų norus".

Visokių įdomybių radau apie J.Miltinį. Apie jo ekstravagantiškus aprėdus :"vilkintį ryškiai žalią anglišką kostiumą,dėvintį raudonus zomšos batus, mūvintį ant piršto žiedą su mėlyna aleksandrito akimi".

Apie jo visokiausias aistras ir nuotykius, kaip pvz.,per susirinkimą pranešęs, kad vienoje iš Paryžiaus gautoje knygoje radęs jog "intelektualūs yra tik tie žmonės, kurie valgo peletrūną". Ir susikasė aktoriai lysves, ir pasisėjo peletrūno, paskui ruošė pirmuosius patiekalus, ragavo po kąsnelį ir juto, kaip "po visą kūną, lyg pasiutusios ėmė lakstyti biosrovės", veikdamos smegenis, seksualinį pajėgumą":))

J.Miltinis tvirtino, kad "talentas - kaip riešuto branduolys. Jį turi kiekvienas žmogus. O kevalą - išsilavinimą, eleganciją, techniką reikia susikurti..."

Reziume: liūdna knyga apie linksmą Žmogų.

Ir dabar tokią, lyg amžiną skolą jaučiu filmų kūrėjams - neturiu tiek laiko,kad pažiūrėčiau filmą keliolika kartų...
Pabandžiau kompiuterio pele stabdyti kadrą ir kartoti 26 kartus. Tikrai daugiau pamatau, suprantu, bet pasiguosiu bent tuo, kad kino kūrėjai įsivaizduoja, kad mes---žiūrovai--- viską matom, ką jie norėjo mums pasakyti...

Tiesa, knyga išleista 1991 metais. 20000 tiražu!

Naujos senos knygos

2010-01-15T20:48:00.019+02:00

Kol metai vis dar nauji, galima rasti visokių geriausių/turtingiausių/perkamiausių ir t.t. sąrašų. Mėgstu žvilgterėti ir jeigu tai, koks dešimtukas, tai visą peržvelgiu, bet jei šimtukas,tai dažniausiai tik pradžią ir kur nors apie vidurį.

Šį kartą stbtelėjau ties Newsweek paskelbtu Top 100 sąrašų sąrašu - Meta sąrašu - ilgiau, todėl, kad pirmoje vietoje pamačiau L.Tolstojaus "Karas ir taika".
.
Šis visų laikų geriausiųjų knygų meta sąrašas buvo sudarytas iš 10 top sąrašų. Buvo rinkta ir iš glanz spaudos skaitytojų - Ophrah knygų klubo sąrašo ir eruditų iš St. John's College ir iš Modern Library, kurios skaitytojus pavadino "kretančiais, vidutiniškai 69 metų baltaodžiais senukais" ir Wikipedia skelbiamų geriausiai parduodamų sąrašų ir The Guardian ir dar keletos. Tiesa buvo rinkta iš angliškai parašytų ir išverstų į anglų kalbą knygų.

Nustebino mane pirmoji vieta šiame sąraše. Jeigu jau kur nors tenka skaityti senesnius ar naujesnius straipsnius, tai bent jau F.Dostojevskis minimas nežinau kiek kartų dažniau, nei L.Tolstojus. Ir dar keisčiau, kad į tą meta sąrašą F.Dostojevskis net nepateko, nors kai kuriuose sąrašuose (gal ir visuose kur nors,-nepatikrinau) minimas.O L.Tolstojus pateko net du kartus. Pirmoj vietoj su "Karu ir taika" ir 48 vietoj su "Anna Karenina".Ir W.Shakeaspeare su 4 knygom tik po Kareninos - nuo 49 iki 52 vietos imtinai. Taip pat mane kiek nustebino, kad V.Woolf su "Mrs.Dalloway" 24 pozicijoj, kai, rodos, nerastum tokio, kuris neminėtų J.Kerouac "Kelyje" , minimo tik 39 pozicijoje. Na ir K.Marx "Das Kapital" 30 pozicijoje, aplenkęs ir G.Orwell su "Gyvulių ūkiu" ir M.Proust su "Prarasto laiko beieškant" ir G.Flaubert su "Madame Bovary", ir E.Hemingway su "Kam skambina varpai".

Kai pradėjau truputį gilintis į tą sąrašą, tai pastebėjau, kad amerikiečiai skaito tą patį ką ir mes. Tik jeigu būtų sudarinėjamas koks nors lietuviškas meta sąrašas, tai kiek tos klasikos patektų įdomu. Man kažkodėl atrodo, kad nei K.Marx, nei W.Woolf nepapultų, bent jau į priekines gretas:)) Pas juos net Mao Zedong 88 sąrašo lentynoj guli:))Nenoriu pasakyti, kad šių autorių pas mus neskaito, bet man atrodo, kad nepakaktų balsuojančiųjų "svorio" pirmo 50-tuko lentynoms užimt:)

Nors gali būti ir taip, kaip W.Allen filme "Zelig"(1983). Ten Zelig'as kartą paklaustas ar skaitė H.Melvilio "Mobi Diką", atsakė , kad skaitė, nes bijojo pasirodyti ne toks kaip visi. Nuo to atsakymo ir prasidėjo - šalia negrų tapdavo negru, šalia žydų - žydu ir visokiu kitokiu ir net nėščiu pasijuto , žodžiu norėjo būti "kaip visi":))

Toks crazy filmas, kur net S.Sontag beveik tikrą interviu duoda:) Skaičiau interviu su pačiu W.Allenu ir pas jį klausė- ar jis pats skaitęs Mobi Diką:)) Atsakė, kad skaitė ir dar prieš Zelig pastatymą:)

Aš skaičiau L.Tolstojaus "Karas ir taika", bet kad ji man būtų pati pati, tai nepasakyčiau:) Lygiai taip pat neišsirinkčiau kurią įvardinti pirmoje vietoje...

Šerkšnota diena

2010-01-13T10:01:00.012+02:00

Šiandien ryte, klausydama orų prognozės, išgirdau gražų žodį.

Sakė, kad šiandien diena bus šerkšnota. Tokia ir yra:)

Gaila, neįsidėmėjau sinoptikės pavardės:)

Mane labai žavi Versmės turtinga kalba, gal todėl taip įkrito į širdį tas gražus žodis:)

Apie pasirinkimą

2010-01-12T13:29:00.017+02:00

Kai nusiperku naują 7MD numerį, dažniausiai pradedu skaityti nuo J.Ūbio "Krėsle prie televizoriaus". Nors žinau, kad tai, ką rekomenduos J.Ūbis, taip ir nepamatysiu dėl labai banalios priežasties - gerą kiną rodo taip vėlai, kad aš niekada nesulaukiu net pradžios, o pabaigos juo labiau:)

Bet tas rekomendacijas skaityti yra malonu dėl keletos priežasčių.
Pirma, tai labai šiltas, namais kvepiantis, pavadinimas. Kas gali būti jaukiau, nei susirangyti krėsle ir mėgautis geru kinu?

Kita priežastis, tai šioks toks moralas, dažniausiai apie kokią nors nūdienos aktualiją. Tą moralą beskaitant, pagalvoju, kad jeigu ką...su J.Ūbiu eičiau ir į žvalgybą, nes abu vienodai suprantam kas yra savi ir kas ne:))

O tokių, kurie su J.Ūbiu norėtų žiūrėti filmus, ar bent jau paprašytų ką nors rekomenduoti, tai tikrai ne vienas.Taigi gera kompanija, tegul ir meta - tiesiog maloni priežastis, ypač turint omenyje, kad gyvenam svajonių visuomenėje:)

Ir gal iš visų čia mano paminėtų punktų, vis dėlto svarbiausia - tai,kad man patinka J.Ūbio skonio filmai. Ir patinka ir pasitikiu, nes jeigu pasitikėčiau tuo, ką rašo forumcinema lankstinukai - tai ten visi geri:)) Kaip ir knygų anotacijas jų viršeliuose beskaitant, visos be penkių minučių Nobelio laureatės:))

J.Ūbis dažniau rašo apie tai, ką rodys TV, o va ką iš naujienų pasirinkti - kebliau. Šiuo metu dažniausiai minimas filmas "Avatar". Dar nemačiau, bet ir neskubu, nes panašiai buvo, kai visas pasaulis rašė vieną knygos pavadinimą "Da Vinčio kodas", paskui buvo kitas vienas "Lušnynų milijonierius", o tie "vieninteliai" pasirodė tik viešųjų ryšių dėka tapo "vieninteliais" ir buvo galima nepulti į tą verdantį katilą ir nesijausti apviltai, paskaičius, pažiūrėjus, nes tai buvo tikrai, tik vieni iš daugelio...

Panašiai, kaip šitoj mano kelionių nuotraukoj - skambus pavadinimas, o turinys labai abejotinas:))

Dėl "Avatar" galutinai padėjo apsipręsti Prisiminimai su iliustracijom. Į vieno komentatoriaus agitaciją pažiūrėti šį filmą atsakė: "mateu tavo daug raidžių :) neisiu, netikiu :)". Nepažįstu šio žurnalo autoriaus asmeniškai, kaip ir nė vieno kito iš mano skaitomų dienoraščių autorių, bet ilgą laiką skaitydama jo užrašus, pastebėjau, kad man tinka ir patinka jo skonis:)

Vienu žodžiu - Avataras palauks, kada nors, prie progos pažiūrėsiu, dėl bendro išsilavinimo.

Pradėjau rašyti nuo krėslo, kaip sakoma iš toliau, ir norėjau pasukti prie knygų, panagrinėti vieną meta sąrašą:) Bet juk būna ir taip...atsisėdi,pasiimi knygą ir užsisvajoji:))

Apie knygas kitą kartą bus...

Vyno dienų 2010 , belaukiant

2010-01-10T19:09:00.012+02:00

Tais metais, kai Martin Scorsese pelnė geriausio režisieriaus Oscarą už filmą "The Aviator", į tą patį titulą pretendavo ir Alexander Payne su filmu "Sideways" (2004). Bet 2005 - aisiais A.Payne gavo Oscarą tik už geriausiai adaptuotą scenarijų. Oscaras vienas, bet "Sideways" pavadinimas buvo minimas dar 94 kartus, skelbiant nugalėtojus kituose festivaliuose.

Mėgstu šitą filmą už kelionę po "aš esu tu" pasaulį, papasakotą in jazz stiliumi ir vyną, kurio skonį tiesiog jauti burnoje žiūrėdama filmą.Už vynuogynus šalikelėse, kuriais dar retai filmus puošia.Ir netikiu, kad atsirastų tokių, kurie po filmo nebandė ragauti ...koks gi tos išliaupsintos Pinot Noir skonis:) Beje, atkreipiau dėmesį, kad vyno amžių paminėjo, kaip ir kūdikio - 12 mėnesių:)

Šitame filme kaip reta, atvirai rodomos vyno etiketės. Kai kurios aiškiau, kai kurios probėgšom, bet filmo titruose nepastebėjau, kad dėkotų vyndariams už pagalbą:) Man visada smalsu kokį vyną gurkšnoja filmo personažai, bet gal vos keletą prisimenu, kur rodomos vyno butelio etiketės, baisiai paslaptingi, matyt, tie vyno pasaulio kuluarai.

Šiomis dienomis prancūzus ištiko sniegas:)) Tiksliau būtų pasakius - tieiog iškrito keletas cm sniego ir viskas - nebežino ką daryti:))

Kažin ar vynuogynams patinka sniegas:) Australų vynuogynai sudegė, prancūzų užsnigo, gal lietuviškas natūralus "Voruta" ką nors sudomins?:)))

Neragavau Vorutos, bet kažkaip ir nesinori:)

Instaliacijos ir asociacijos

2010-01-07T22:14:00.005+02:00

Taip Rygoje buvo papuošti namai vaiduokliai 2008 - ųjų vasarą.

Šiek tiek asocijuojasi su BLOG'ų "daugiabučiu", po kurį kartais paklaidžioju ir randu neužrakintus, bet jau neberašomus dienoraščius. Į keletą tokių be kaminukų vis grįžtu, bet deja deja...šeimininkai nebegrįžta.

Apie karą po karo

2010-01-06T19:23:00.008+02:00

Pasinaudosiu tokiu puikiu sutapimu - Trys Karaliai atėjo su dovanom, ar bent jau turėjo ateiti. Nors nė vienų durų nemačiau pažymėtų K+M+B , bet gal prastai žiūrėjau...

Ir Three Kings (1999), senas geras kinas.

Toks atominis kokteilis suplaktas iš kareiviško žargono, ginklų žvangėjimo, šiek tiek sekso ir visas ašaras nudžiovinančio garso takelio.

Gal ne pats linksmiausias, bet subalansuotas gerai nuotaikai:)

Les Machines de I'lle

2010-01-05T19:47:00.007+02:00

Nebepamenu kieno dienoraštyje perskaičiau, kad muziejus lankys, kai pasens, o dabar keliaudami tiesiog stebi naują aplinką ir patys renkasi ką pamatyti. Gal ne visai tiksliai taip buvo pasakyta, bet mintis panaši. Man irgi nepatinka keliauti p/g turistinių agentūrų maršrutus, o apie vaikščiojimą paskui gidą ir bandymus išgirsti ką pasakoja pulkui žmonių, dar būti visaip kitaip priklausomai nuo daugumos (dažniausiai nuo mažai pažįstamos) norų...na jau neee. Praeitas etapas:))

Dabar aš svajoju, kai sekantį kartą važiuosiu į Paryžių, pamatyti visus Miss Tic graffiti:) Manau, kad ieškodama rasiu info, kokiose gatvėse tie graffiti yra.Arba tiesiog paprašysiu info pas Blind Flaneur, nes jis labai viską apie Miss Tic žino:)

Kitas geidžiamas objektas į mano To do sąrašėlį atsirado šiom dienom. Tai Nantes mieste esantis Le Grand Elephant. Jules Verne gimtajame mieste Nantes, jo mirties šimtmečiui paminėti, buvo sukurtas šis gigantas Dramblys.

12 metrų aukščio, 8 metrų ilgio, sveriantis apie 40 tonų. Pagamintas iš medžio ir plieno, galintis eiti maždaug 5 km/h valandą greičiu. Šis Dramblys vienu metu "neša" 30 žmonių ir pusvalandį trunkančios kelionės metu ne tik rikteli, bet dar ir palaisto vandeniu pavojingai arti atsiradusius žioplius.

Nantes yra ir daugiau panašių Les Machines. Vienas keliautojas dienoraštyje aprašęs savo įspūdžius apie Dramblį prisipažįsta, kad vis bando rasti atsakymą į klausimą - ar Jules Verne nustebtų pamatęs tą "time-travelling elephant", kuris sukurtas pagal jo paties apysaką.

O nuvažiuoti į Nantes labai paprasta. Sėsti į TGV (tgv.com) traukinį iš Paryžiaus ir už poros valandų jau Nante:) . Tik sako bilietus kelionei Drambliu reikia nusipirkti/užsisakyti iš anksto. Nors Dramblys jau vaikščioja keletą metų, buvo net Londone ir Paryžiuj, bet turistai vis važiuoja važiuoja važiuoja...

Visiškai utopija, bet
------ o jeigu iki Lietuvos paprašytume ateiti tą Les Machines de I'lle...?:)

Kodėl tu sovėjai po medžiu?

2010-01-04T21:17:00.007+02:00

Vienu prisėdimu perskaičiau L.Tapino knygą "Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje" . Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais.444 psl. Perfrazavus vieną reklaminę frazę - kartą pradėjus, jau negalėjau pasitraukti nuo knygos.

Iki šiol nebuvau skaičiusi nė vienos L.Tapino parašytos knygos, o dabar jau nežinau kurią pirmą toliau skaityti...ar apie B.Babkauską, ar apie O.Milašių, ar apie J.Baltrušaitį. Youtube.com besiklausydama knygos pristatyme kalbėjusios G.Arlickaitės išgirdau, kad jai V.Žalakevičius primygtinai liepęs paskaityti tuo metu pasirodžiusią L.Tapino knygą, nes ji "parašyta pagal geriausias prancūzų beletristikos stiliaus tradicijas". Nesu tiek išstudijavusi prancūzų literatūrą, kad patvirtinčiau ar paneigčiu šią V.Žalakevčiaus nuomonę, bet knyga tikrai užburia.

Net nežinau kur dėti akcentą. Nežinau to meto Lietuvos kino. Šiek tiek. Bet dabar su įdomumu pasižiūrėčiau visus tuos tegul ir sovietinio laikotarpio filmus, bet jau visai kitu "kampu". Knygoje labai daug pasakojama apie filmų kūrybinius procesus, apie dabar gerai žinomų aktorių pradžią kine ir apie tą kūrybą "prižiūrinčią" politinę sistemą. Velniškai įdomus tas "kaip tai padaryta" .

Autorius neprimeta savo nuomonės, sakyčiau priešingai. Knygos pabaigoje tarsi pats sudvejoja ir baigia fraze "Žmogus kaip žmogus".

Ir toks moteriškos akies pastebėjimas. Tokia plonytė mėlyna linija per visą knygą eina...apie jo santykius su moterimis, o ypač su motina.

Po viena nuotrauka yra toks užrašas "Pragyvenau gyvenimą su motina...". Gal net svarbiausias leitmotyvas, nagrinėjant V.Žalakevičiaus asmenybę.

Jo būsimai pirmajai žmonai buvo duotas patarimas : "Netekėk už vienturčio, kurį užaugino našlė". Bet argi kas klauso tų patarimų...nei tada, nei dabar:))

O bendrai, tai kaip sakė V.Žalakevičius "argi svarbu su kuo miegojo Rubensas" :))

Ir citata, kuri kartais taip tinka ir patinka man:

"Laukti iš judviejų laiškų, reiškia laukti gero oro prie Baltijos.Išeitis viena - rašyti pačiam".

Juokas pro ašaras (arba ) Kitoks Lars von Trier

2010-01-03T18:46:00.006+02:00

Girdėjau sakant, kad nežiūrėti TV yra tam tikras lygis, bet dar "kiečiau" - neturėti TV:))
Turiu aš TV ir šiek tiek žiūriu, bet vis tiek kartais tenka išgirsti - "tai, kad su tavim nėr apie ką kalbėtis, nes tu nežiūri to ir ano":)). Bet paradoksas tame, kad net ir nežiūrėdama TV, aš ne tik žinau kaip atrodo Radžis, bet pažinčiau jį, net jeigu sėdėčiau užsimerkus prie TV ar per radiją girdėčiau. Kaip "jie" mane pasiekia...nesuprantu:)))

Vakar ir Simonas Bartkus rašydamas apie Knygą, skirtą Vytautui Kernagiui stebėjosi, kad "Perkamiausių knygų viršūnėse dažnai “puikuojasi” biografijos personų, kurias norisi nuoširdžiai [...]".

Ir toks beveik nuo šventinio stalo pokalbių parsineštas klausimas, kodėl taip visi piktinasi J.Smoriginu, komentavusiu šokių projektą ir leidžiančiu save pavadinti "protingu, visažiniu, sako ir dievu pasivadinančiu", tarsi visi žinotų, matytų kažkokiu "kiauruoju būdu", kad jis toks nėra:))) Bet, kai jis save pavadina ir "senu žmogumi" ir savo "plike pasigiria", tai niekam neužkliūva:))O juk būtų galima ginčytis, kad pas jį ant galvos dar yra likęs vienas kitas ,tegul ir ryžas, bet plaukas, kad "senas", tai gal tik dvidešimtmečiams atrodo vos per 50 perkopęs žmogus:))

Beveik į temą tiks ir mano mylimas filmas The Five Obstructions. 2003. Jørgen Leth ir Lars von Trier bendras darbas.

1967 metais Jørgen Leth sukūrė 12 minučių filmą "The Perfect Human" ir beveik po 35 metų Lars vos Trier pasiūlo sukurti vėl The Perfect Human, tik su tam tikrom kliūtim/užduotim/Obstructions. Kliūtys labai įvairios ir išradingos,ko galima ir tikėtis iš Lars von Trier. Po kiekvienos užduoties realizavimo abu režisieriai diskutuoja - ar pavyko ir kaip?

Šį filmą galėčiau vadinti "stalo filmu", kurį dažnai norisi pažiūrėti vėl. Gaila, bet tokio Lars von Triero daugiau nieko ir nemačiau.

Visa kita labai skausminga ir antrą kartą jo filmų nebežiūriu...

Nusipieškime gražius metus:)

2010-01-02T22:03:00.009+02:00

Ką gi - spektaklio "2010-ieji" premjera įvyko. Įskaitant premjerą, spektaklis susideda iš 365 dalių.

Kiekvienas turime galimybę prikišti nagus prie šio "spektaklio" scenarijaus ir pagrindinį vaidmenį atlikti, ir parežisuoti.Manau, kad visi gavo glėbius linkėjimų, tad belieka išdalinti tolygiai kiekvienai 365 dienai bent po akimirką viso to gėrio,ir metai bus prabangūs...visiems:)

Nors viskas yra dualu. Be juodos spalvos nežinotume ką reiškia balta.
Ir dvi vienos paros nuotraukos gali kalbėti,tarsi, apie skirtingus metų laikus...

Kaip gera sugrįžti namo, atsiversti dienoraštį ir rasti pėdsakus, reiškiančius, kad turiu draugų:)

Ačiū:)

Kai negali išsirinkti

2009-12-29T14:50:00.012+02:00

Pavydžiu tiems, kas geba išsirinkti vieną iš dešimčių skaitytų knygų ar matytų filmų per metus. Mintyse bandžiau išsirinkti tą nugalėtoją, bet supratau - man nepavyks.Juk ir Oscarai, Cezariai, Lokiai ir pan. yra "pasmulkinami" - geriausias režisierius, aktorė, aktorius, antraplanis vaidmuo,scenarijus,debiutas ir t.t.

Dėka Battered Suitcase komentaro apie Kate Winslet vaidmenis, pasižiūrėjau filmą Revolutionary road .Saldžioji Titaniko porelė šiame filme vėl kartu, tik šį kartą judviejų dueto sukurtas darbas palieka ne ką silpnesnį įspūdį, nei Ch.Gainsbourg su W.Dafoe "Antichriste".
Stiprus, daugiasluoksnis ir vizualiai gražus filmas.

"The Reader" šiek tiek ištęstas,o "Revolutionary Road" nėra kada nuo įtampos pailsėti.

Pažiūrėjus šį filmą, reikėtų kokio nors "kompreso", ko nors tokio, kas paglostytų, nuramintų. Šilto/šalto kontrastas gal irgi nelabai tiks.

Man tiktų Séraphine (2008). Ne vienu Cezariu apdovanotas filmas.

Melancholiškas pasakojimas apie XX a.pradžioje pastebėtą prancūzę liaudies dailininkę, tapiusią gėles, artimu Vincent Van Gogo stiliui. Filmas užduoda, bet neatsako į klausimą...apie tai, kiek reikšmingi pinigai menininkui. Mažai teksto, gražūs vaizdai ir visiškai nepažįstama aktorė.

Šis filmas niekuo nepanašus į prieš tai minėtuosius, bet man įspūdį paliko. Gal dėl to, kad mačiau pavyzdį, kaip atiduoti save tam, ko nori tavo širdis:)

Niekada nežinai

2009-12-27T20:08:00.004+02:00

Šiam įrašui pavadinti pasinaudojau D.Kalinauskaitės novelių ir apsakymų knygos "Niekada nežinai" fraze. Neskaičiau visos knygos, tik keletą apsakymų,bet girdėjau, kad knygą, cituojant vieną kritikę, "yra įsimylėjusios Lietuvos moterys". Ji keliauja iš rankų į rankas. Bet šį kartą ne apie knygą.

Turiu susirinkusi netrumpą tinklaraščių nuorodų stulpelį ir nors nereguliariai, bet vis aplankau. Vienas mano mėgiamų autorių yra A.Blind Flaneur . "Užkliuvau" čia, radusi pasakojimą apie Miss Tic.Taip ir liko pramintas takelis ten:)

Vieną iš šiemetinių Kalėdų vakarą, nuėjusi paskaityti...radau pasakojimą "Praying for a Piano Player" apie autoriaus močiutę,kuri buvo vardu Ona. Nustebau,kad paminėtas lietuviškas vardas ir parašiau komentarą, apie lietuvišką vardo kilmę. Ir gavau laišką - atsakymą:

Mark Willis 12.26.2009

Dear Lorca,

In all my years I’ve never met or heard of another named Ona. It pleases me very much to learn that your grandmother was Ona, too. I love the idea that some part of our family may have roots in Lithuania. Thank you so much for making contact! It is a simple gift only the Internet can provide. Wishing you a joyous and healthy New Year,

Mark

Tikrai, argi ne stebuklas...per Kalėdas išgirsti,tai, ko niekad iki tol nesi girdėjęs ir dar nežinia,kur toji naujiena nuves:)

Niekada nežinai, ką atneš rytojus:)

Šventinės nuotaikos

2009-12-24T12:03:00.005+02:00

Ir daug daug dangaus,
kad net širdis,
rodos, plyš
nuo Dievo sukurto
grožio...

Šiltų ir jaukių Šv.Kalėdų :)

Katedros aikštė liepos 6 dieną.

2009-12-23T21:37:00.007+02:00

Vilnius. Liepos 6-oji. Dainų šventės uždarymo šventės dalyviai susirinkę Katedros aikštėje. Tuoj,visi susirikiavę į koloną, pajudės link Vingio parko.

Apie ką kalbasi du dvasininkai, rodos, visai nekreipdami dėmesio į tai kas vyksta šalia jų... ?

Man beliko užrašyti šios dienos ir rytdienos orus ir būsiu savo pasižadėjimą įvykdžius.
Man įdomu ar ką nors reiškia ta frazė "seni žmonės sako". Taigi jaučiuos beveik kaip mitų griovėja:))

Lapkričiui.
Delfi.lt rašo:

Daugelyje rajonų numatomi mišrūs krituliai, vietomis – gausūs, daugiausiai – šlapdriba, pajūryje snigs. Dieną daug kur galima lijundra, naktį ir dieną gali susidaryti plikledis, pūs smarkus pietryčių krypties vėjas. Oro temperatūra naktį sieks nuo 4 laipsnių šalčio iki 1 šilumos, dieną bus nuo 2 laipsnių šalčio iki 3 šilumos.
Mieste buvo pragaras. Priešventiniai kamščiai, šlapdriba ir vanduo batuose.

Rytdienai , apie gruodį, orus žada:
Ketvirtadienio naktį beveik visoje šalyje trumpai pasnigs. Ir dieną, ir naktį oro temperatūra svyruos tarp 2 laipsnių šalčio ir 2 šilumos.

Apie Kate Winslet

2009-12-22T21:45:00.009+02:00

Metų pabaigoje pradedami skelbti įvairiausių žanrų kūrinių,autorių, atlikėjų geriausiųjų,vertingiausiųjų arba blogiausiųjų sąrašai. Man įdomu pasitikrinti - kiek mačiau filmų iš tų geriausiųjų, kiek knygų skaičiau ar bent pastebėjau, kad tokios pasirodė, dar parodos, dar teatras, dar ir dar ir dar...Rodos kaip viską spėti, bet kai atsigręži atgal, pasirodo, kad per metus ne taip ir mažai spėta pamatyti naujų, bet visada būna kas nors likę nepamatyta iš anksčiau.
Kartais sunku susidėlioti prioritetus...ar žiūrėti nematytą 20-30 metų senumo ar dar senesnį filmą, ar žiūrėti tai, kas dabar sukurta.

Šiemet pelniusios Oscar'ą Kate Winslet vaidmuo filme "The Reader" (2008) gal ir pelnytai taip įvertintas, bet man Kate Winslet visiems laikams įstrigo sukurtu Julia vaidmeniu filme "Hideous Kinky" (1998).

Tiek siužetas, tiek personažai,o įspūdingiausia tai, kad filmuota Morocce, Marrakech mieste daugiausia. Egzotiška aplinka,kurioje jauna londonietė su dviem dukrelėm bando išreikšti savo alter ego, užburia nuo pat pradžių. Tai filmas, kuris pakviečia kelionėn:)Ir nesvarbu, kad tam filmui daugiau nei 20 metų.

Filme "The Reader" Kate Winslet teko sunkus tragiško likimo moters vaidmuo, gal todėl po filmo lieka apmaudu ir liūdna ir norisi greičiau pamiršti tą istoriją, nors Kate Winslet partneriu buvo gražiausias anglas ligonis Ralph Fiennes.

Spalis.
Orai.lt

Debesuota su pragiedruliais, pradedant vakariniais rajonais ims snigti. Vėjas pietryčių, 6-11 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną 3-8 laipsniai šalčio, vakare oro tempratūra ims sparčiai kilti.

Ir stipriai pusto! Rytoj reikės ieškoti kur paslėptas automobilis:)

Knygų lentynoje

2009-12-21T21:05:00.007+02:00

Praėjusią savaitę keletą kartų buvau knygynuose.Ir Baltų lankų ir Pegaso tinklo. Girdėjau klausinėjant kur rasti "tą knygą apie Angliją". Supratau,kad apie A.Užkalnio knygą klausia. Girdėjau klausiant "ar Kernagio jau nebeturit?"." Ne,Kernagio jau neturim...laukiam, atveš",- atsakymas buvo.Nemačiau niekur ir Beatos knygos.Nomedos knygą mačiau visur.

Ir dar. Nors paklaidžioju po BLOG'us, bet niekur neradau rašant apie V.Kernagiui skirtą knygą ir apie Nomedos knygą.Čia kažkoks a la kartelinis BLOG'erių susitarimas?:)))

Nežinojau, kad apie virtuvės pasaulį gali būti labai smagu skaityti,kol kartą nepapuolė į rankas I.Allende "Afroditė.Istorijos,receptai ir kiti afrodiziakai". Tą knygą perskaičiusi skambinau net į leidyklą ir klausiau ar nežada pakartoti leidimo, nes pirmo leidimo lietuviškai jau seniai nebebuvo. Aš skaičiau iš bibliotekos pasiskolintą knygą ir be galo užsimaniau turėti savo. Tuo metu man pasakė, kad neplanuoja pakartoti leidimo, bet pernai...užeinu į knygyną ir tiesiai prieš mano akis "Afroditė" ! Tiesa,ji ne virtuvės knygų lentynoje, bet būtent iš jos sužinojau apie prieskonių pasaulį ir apie tai, kokios paslaptys gyvena virtuvėje:)

Orai.lt rugsėjui

Debesuota su pragiedruliais, kai kur pasnigs. Vėjas pietvakarių, 5-10 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną 7-12, pajūryje 1-4 laipsniai šalčio.

Laimingi meduoliai

2009-12-20T17:22:00.008+02:00

Šiandien iškvėpinau namus meduoliais.Niekad nekepiau tokių meduolių, vis nebespėdavau, o va šiemet įkvėpta daugelio gražių pavyzdžių, suradau laiko, nors gal svarbiau buvo noras.

Receptą buvau radusi lietuviškoj wikipedia - supermamų forume.Tik neužsirašiau kieno, todėl šaltinio negaliu nurodyti.

Receptas toks:

500 g.miltų
100 g.sviesto
200 g.medaus
200 g.cukraus (vos per saldu,dėsiu mažiau kitą kartą)
2 kiaušiniai
kepimo milteliai ( arbatinis šaukštelis su kaupu)
arbatinis šaukštelis meduolinių prieskonių (kardamonas,cinamonas,muškato riešutas,gvazdikėliai-viskas smulku).

Sviestą,cukrų,medų pašildžiau kartu,kai suskystėjo ir atvėso įmušiau kiaušinius,tada persijotus miltus su kepimo milteliais ir prieskoniais ir viską išmaišom.Tada į šaldytuvą, rašė valandai, bet aš per naktį palikau.
Šiandien iškočiojau ant miltais pabarstytos lentos,išpjausčiau visokių žvaigždučių,mėnulių ir šypsenėlių. Kepa ultra greičiu.Pirmą skardą sudeginau. Apie 10 minučių,gal dar trumpiau.Orkaitės t rodė 200C.Kepimo procese galima varstyti duris - meduoliukai neišsigąsta:)Smagiausia buvo, tai kai sugalvojom daryti šypsenėles.Kai kurie iškepę atrodė nepatenkinti, tai tuos iškart ir suvalgėm.

Pagalvojau puiki dovana būtų tokių šypsenėlių maišelį kam prikepus padovanoti.

Recepte buvo liepta iškeptus meduolius sudėti į sandarų indą ir palikti kol atauš.Taip ir padarėm, iškraustėm graikiškus riešutus ir apgyvendinom meduolius.

Reziume: nesudėtinga,malonus užsiėmimas,skatina kūrybingumą ir svečią pavaišinti tinka.

Dar užrašysiu rugpjūčio prognozes.
Orai.lt

Debesuota su pragiedruliais, vietomis, daugiausia pietrytiniuose rajonuose truputį pasnigs. Vėjas rytų, 1-6 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną 7-12 laipsnių šalčio.

Pas de pub. Merci.

2009-12-19T19:20:00.008+02:00

Kai beveik visi pasaulio grafomanai pradėjo rašyti e_popieriuje, tai teoriškai turėjo pasaulis sužaliuoti. Nes p/g www.lsd.lt duomenis, vieno Lietuvos gyventojo sunaudojamas popieriaus kiekis per metus - 46 kg, t.y. maždaug trys medžiai.O jei globaliai paskaičiuotume kiek tų medžių išsaugom rašydami ne į stalčius,bet į BLOG'us ir pan. tai turėtų aplink vis žaliau darytis.Ir švariau ir sveikiau ir t.t.
Bet visus tuos mūsų išsaugotus medžius nupjauna,sumala ir prispausdina gražių reklaminių skrajučių .Atsidarai pašto dėžutę ir kasdien glėbys reklaminių skrajučių, laikraštukų .Ir vis tie patys...Nežinau kiek procentų gavėjų tai skaito, bet gal skaito...Kažkam tai išgyvenimo klausimas.Rasti pirkėją, parduoti,uždirbti savo šeimai ir valstybei litą kitą...

Tai kaip iš to rato ištrūkti, kad grūdų būtų daugiau negu pelų?

Prancūzijoje nenorintieji gauti reklamos į pašto dėžutes tiesiog tai ir parašo. Sako, kad paiso prašymo.

Lietuvoje dar nemačiau, bet įdomu ar užtektų kultūros ...nedėti, jei prašo?

Ką gi, liepa.
Orai.lt

Debesuota su pragiedruliais, vietomis pasnigs. Vėjas rytų, 5-10 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną 8-13 laipsnių šalčio.

Not guilty esu:)

2009-12-18T19:23:00.009+02:00

Neprisimenu jokio filmo, kur būtų gaudę po kompiuterių failus siautėjančius piratus.Bet filmų su išradingais advokatais daugybė.Kas matė Sidney Lumet filmą 12 Angry Men (1957), supras, kodėl norėčiau tokio advokato, kaip Prisiekusysis Nr.8 (Henry Fonda), jeigu ką:))Puikus puikus filmas, jei dar nematėt, tik nežinau kas kokiais keliais rasit jį:)

Apie piratavimą dar. Na, pirmiausia tai, kad tie,kurie pasinaudoja interneto galimybėmis ir susisiekia su pažįstamais/nepažįstamais/bendraminčiais ir pasidalina savo turtais, tai argi čia vogimas? Jeigu aš nusiperku CD,DVD,knygą,žurnalą ir duodu pasiklausyti draugams...tai čia kas piratai būtų?O jeigu mano draugai kitoj pusėj Atlanto, tai kodėl negaliu naujų technologijų pagalba leisti jiems pasiklausyti/pasižiūrėti tai, ką aš nusipirkau? Sutinku, kad tie atvejai, kai pirataujama agresyviai (čia gal vadintųsi "nulaužia" kodus uždarų sandėlių), tai visai kas kita.

Kiekvieno žvilgsnio į paveikslą, filmą ar akordą manau niekada nesugebės niekas suskaičiuoti ir apmokestinti.Ir vargu ar to tikrai geistų kūrėjai...Apie tai, kad valstybė pasirūpintų savo piliečių išsilavinimu ir bent jau bibliotekose būtų galima tos šviesos pasisemti, tai tik svajonė, kalbant apie Lietuvos bibliotekas...

Bet yra daugybė pavyzdžių, kai tiesiog taip ir sako - imkit mane ir skaitykit,klausykit. Kad ir U2, koncertavę Los Angeles ir tiesiogiai transliavę koncertą YouTube. Nežiūrint to, kad visi fanai galėjo pamatyti juos, į vos po savaitės sekantį koncertą Berlyne, 10000 bilietų buvo parduoti per keletą valandų.Pasidalino tiesiog su kitais...

Lietuviškuose tinklalapiuose galima pamatyti visko - ir griežtų priesakų nesinaudoti jokia medžiaga be autoriaus raštiško leidimo ir tokių, kaip pvz., pukomuko.blogas.piktas.šiandien
rašo:"galit vogti viską ir naudoti komercinais tikslais. jei labai pavarysit, gal aš net nusipirksiu atgal ' Arba Ernestas Parulskis rašo "Viską, kas skelbiama šiame tinklapyje, visi gali naudoti kur tik nori ir kaip nori.".

Tai va, jei kada kas norės ko nors iš manęs pasiskolinti - prašom, rašykit:) Tai čia apie tai,kas namų lentynose, o čia...tai čia niekas neužrakinta:)

Beliko pažymėti prognozes birželiui.

Nepastoviai debesuota, pietiniuose rajonuose gali pasnigti. Pūs itin žvarbus rytų vėjas, iki 8-13 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną 7-12 laipsnių šalčio.

P.S.vakarykščių eilučių autorius Jaan Kaplinski, versta S.Gedos.

Trumpai

2009-12-17T22:50:00.006+02:00

Šiandien visą dieną galvoj ratą suka kelios eilėraščio eilutės.Pamiršau kieno jos.Žinau kur rasti, bet jau tik rytoj bus pasiekimos:) Visagalis google nepadėjo.

Štai jos:

Jupiteris ir Venera
Kažkada buvo Dievas ir Deivė,
O dabar
Tik dvi žvaigždės...

Oro prognozė apie būsimą gegužę.
Orai.lt

Nepastoviai debesuota, vietomis, daugiausia pietvakariniuose rajonuose, pasnigs, pustys. Vėjas itin žvarbus rytų, pietryčių vėjas, iki 8-13 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną 7-12 laipsniai šalčio.

Kai varpas skambina tau

2009-12-16T18:52:00.012+02:00

Du kartus pažiūrėjau filmą Villa Amalia (2009)Benoît Jacquot. Išduota mylimojo Ann (Isabelle Huppert) nusprendžia viską mesti ir pradėti vėl nuo balto popieriaus lapo. Viską, tai reiškia viską - paliko darbą,namus,iš banko išėmė visus pinigus,mobilų tel.paskandino WC ir išvažiavo. Skrido,važiavo,ėjo,keitė plaukų spalvą,kirpo juos,keitė rūbų stilių ir vis ieškojo ieškojo.Ko? Gal savęs,o gal kitų. Kiekvienas matys kitaip.

Taigi pažiūrėjau porą kartų, nes mėgstu filmus žiūrėti po kelis kartus, ir ištryniau.Buvau parsisiuntusi. Tai reiškia vogiau.O gal geriau sakyti esu/buvau piratė.

Nors kine tai ir piratai ir šiaip visokie kaliniai gali būti labai ir labai žavios asmenybės. O jei dar papulčiau pas brolius Coenus į filmą ir surakintų viena grandine kokius tris kino piratus, tai gal net visai smagiai laiką praleisčiau:)))Dar parašysiu kitą kartą piratų tema, nes skauda toj vietoj man ir noriu bent išsisakyti/išsirašyti ta tema...ypač per Adventą:)

O šiandien tęsiu prognozių užrašus.Bus balandžiui.

Orai.lt rašo:

Nepastoviai debesuota, kai kur, daugiausia šiaurės vakarų rajonuose, pasnigs, pustys. Vėjas rytų, pietryčių, 7-12 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną 7-12, pajūryje 1-4 laipsniai šalčio.

Current mood: Degančios rankos

e2; e4

2009-12-15T19:27:00.006+02:00

Kaimynė grįžo iš seminaro.Tema buvo konfliktų valdymas. Dviejų dienų mokymosi rezultatus reziumavo parsivežtu anekdotu.

Gyvenimas kaip zebras - juoda-balta,juoda-balta, o gale - šikna:)))Šitoj vietoj jaučiu pareigą pasiteisinti- cituoju autentiškai:)

Viena mano praeitos vasaros kelionių nuotrauka labai primena dabartinę situaciją. Keletas valdžios vyrų žaidžia, o visa tauta stebi...kuo čia viskas baigsis.Nu gal nebus tokia pabaiga,kaip tam anekdote:))

Šiandien kovą prognozuojanti diena.
Anot orai.lt :

Lietuvoje nepastoviai debesuota, vakariniuose rajonuose gali pasnigti. Plikledis. Vėjas rytų, pietryčių, 4-9 m/sek. Aukščiausia oro temperatūra dieną bus 13-15 laipsnių šalčio.

Pašto dėžučių tuštėjimo metas (reklaminės skrajutės nesiskaito)

2009-12-14T19:52:00.010+02:00

Šiandien buvau pašte.Nu ir kas:)) O tas, kad pamenu keletą metų prieš, būdavo kosminės eilės.Dabar beveik tuščia. Tiesa,prie pensijoms išmokėti skirto langelio mačiau stovėjo keleto žmonių eilutė,bet tokia praretinta.

Gal jau beveik viską galima išsiųsti ir gauti internetu, o gal nebeturi ką siųsti vieni kitiems?

Aš pasiilgau popierinių laiškų, atvirukų.
Šventinių sms lavina maloni,bet kai pasvajoji apie pašto dėžutę, kurią atidarius pradėtų byrėti atvirlaiškiai, darosi saldu.

Pagal šiandieną galima prognozuoti koks bus vasaris.
Delfi skelbia:

Kritulių tikimybė maža. Žemiausia oro temperatūra naktį bus 5-10 laipsnių šalčio. Dieną teatšils iki 3-8 laipsnių šalčio. Vakare ims smarkiau šalti.

Kelios snaigės skraidė dieną.Buvo lyg cukraus pudra pabarstyta.

Užrašai

2009-12-13T15:19:00.003+02:00

Ką gi, šiandien gruodžio 13-ta. Pagal šią dieną galima prognozuoti ateinančių metų sausį.
O šiandien copy/paste Delfi :

Be kritulių. Vėjas nepastovios krypties silpnas. Temperatūra naktį minus 3–8ºC, dieną nuo minus 4 iki plius 1ºC.

Visa diena apsiniaukusi.
Norėčiau tokio puodelio soufflé:)

Charlotte Gainsbourg

2009-12-13T10:59:00.005+02:00

Po filmo Antichrist vis tebegalvoju apie Ch.Gainsbourg. Kaip gyvent, kuriant tokį vaidmenį ir po to. Ž.Pipinytė rašė, kad žiūrint šį filmą yra tik dvi reakcijos - išeiti iš salės arba isteriškai juoktis.Na juokas manęs tikrai neėmė ir iš salės neišėjau. Šalia sėdėjusios poros vyriškoji pusė neištvėrė,išėjo, o moteris liko ...Gal todėl,kad moterys smalsesnės, o gal dvasia stipresnė?

Bet ne apie Antichrist čia noriu parašyti.
Noriu pasidžiaugti dainuojančia Ch.Gainsbourg.Ji išleido jau trečią albumą.

Kantrybė

2009-12-12T16:08:00.002+02:00

Šiandien per LrytoTV girdėjau sakant, kad gruodis prognozuoja ateinančius metus.
Pradedant gruodžio 13 diena, kuri parodys koks bus sausis, gruodžio 14d. - vasaris ir t.t.
Dažnai girdžiu panašių prognozių, bet visada pamirštu. Pasižadu, kad čia surašysiu visų minėtų gruodžio dienų orus, o tada bus galima patikrinti kiek tos prognozės pasitvirtina.

Puiki proga pasimokyti kantrybės.

Kas esu? Kur einu?

2009-12-11T23:17:00.001+02:00

Vis dar ieškau atsakymų į šiuos klausimus. Neseniai matytas filmas Julie&Julia davė idėją - pabandyti mokytis, skaitant knygą. Vienas iš priesakų - nusistatyti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus/vizijas. Kad būtų veiksminga - patarė įsigyti albumą ir ten klijuoti viską, ką tik širdis geidžia turėti. Nuotraukas,video, mintis,idėjas.

Tokiu tikslu ir pradėjau šį virtualų portfolio. Internete klajoju seniai, vieną kitą įrašą palieku ten, kur dažniau ar rečiau užeinu, o dabar viską susirinksiu čia .

Pirmiausia noriu išmokti tvarkyti savo finansus.
B.Schafer pataria susirasti mokytoją, kuris būtų bent 10 kartų už mane turtingesnis.
Pradėjau nuo griežtos apskaitos.
O dabar ieškau mokytojo.

Gal Jūs galite mane to pamokyti?